Dešimtas dešimtmetis reivą atnešė ne tik Lietuvon, panašūs procesai tuomet jaudino ir Latviją. Diskotekos pogrindiniuose klubuose ir vakarėliuose ir štai 2009 mes jau nebesistebime, kai minimalą groja aprangos parduotuvėje, o lengva d’n’b liniją vystosi madingos kavinės garso takelyje. Tai toli gražu nereiškia, kad viskas asimiliavosi ir prarado unikalumą ar kad žmones išsklaidė muzikos populiarumas. Scena tiesiog keitėsi. Apie tai ir dar daugelį dalykų šnekamės su Ksenia Kamikaza.
Ji – viena svarbiausių Latvijos elektroninės muzikos scenos figūrų, alternatyvios ir klubinės elektroninės muzikos scenoje dalyvaujanti jau daugelį metų. Ksenia ne tik didžėjauja, ji taip pat veda dvi autorines radijo laidas: „Intelligent Beats“ ir „Platz für Tanz“. Paskutinis jos ir kelių kolegų projektas – klubinės kultūros festivalis AIZIET.
Pakalbėkime apie muziką. Daugiausia groji techno, kodėl?
Tiesa pasakius, groju įvairią muziką. Mano kelias prasidėjo laidoje „Intelligent Beats“, joje aš pateikdavau lengvus ir nešokinius miksus, kurių turinys svyruodavo nuo klasikos iki downtempo ir lounge. Kaskart labai džiaugiuosi ta retai pasitaikančia proga pagroti džiazinį setą. Tačiau daugelis mane pažįsta iš šokių muzikos scenos, nes šios krypties renginiai labai populiarūs.
Kodėl techno? Nes 90-iasiais, kai Rygoje prasidėjo reivas ir klubai, mes šokome pagal techno ritmus. Jau kurį laiką scena yra įtakota Berlyno (miesto kurį myliu visa širdimi) antrosios techno bangos. Ši muzika suteikė man progą atsistoti už DJ pulto ir parodyti žmonėms, kas man yra techno. Savo grojamos muzikos nelaikau sunkia. Net tuomet, kai man pačiai atrodo, kad ką tik stipriai užvyniojau, žmonės prieina prie manęs po seto ir dėkoja už gražią muziką. Savo grojamą stilių vadinu melancholišku techno. Viena vertus jame daug judesio ir gyvybės, kartais net sunkumo ir grubumo, kita vertus – tuo pačiu jis melodingas ir prasmingas. Gali ir klausytis ir šokti. Manau, muzikai tai svarbu, ji neturi tapti vien vedančiu bytu girtų šokėjų judesiams.
Kokių kūrėjų kūrinius dažniausiai groji?
Sunku pasakyt. Mėgstu Robert Babicz, John Tejada, Gabriel Ananda, Kollektiv Turmstrasse, Stimming. Brendon Moeller ir Cobblestone Jazz – jie kuria mano mylimą jazzy techno. Mėgstamiausi mano leiblai – Kompakt, Sonar Kollektiv, !K7… – susidarytų ilgas sąrašas. Tačiau tai nereiškia, kad visi jų leidiniai automatiškai patenka į mano fonoteką. Retas atvejis, bet pavyzdžiui Robert Babicz ir kūriniai ir remiksai vienodai geri. Žaviuosi jo talentu į kiekvieną kūrinį įterpti katalizatorių diskotekai.
Norėdama paruošti poros valandų setą, valandų valandas klausau įvairios muzikos. Kartais būna, kad gabalai patinka, tačiau vieni jų per minkšti didelėms erdvėms, kiti, atvirkščiai, skamba per sunkiai. Unikalaus recepto nėra. Šiais laikais muzikos tvyro vandenynai ir labai nesunku juose paskęsti. Kartais dideli leiblai išleidžia silpną produkciją, o atlikėjų antri albumai būna daug silpnesni, nei pirmieji, kaip pavyzdžiui nutiko su Gui Boratto. Tad jei susiruošei ieškoti adatos šieno vežime – būk pasirengęs išgirsti daug prastų dalykų.
Kur tau labiau patinka groti, dideliuose ar mažesniuose klubuose?
Čia susideda daug dalykų. Daugelis klubų panašūs: keturios sienos, šviesos, garsas ir baras. Paprastai, naują klubą gali palyginti su anksčiau aplankytu. Žinoma, yra išimčių. Visgi open-airai ir festivaliai man patinka labiau. Juose geriau išvystyta kūrybinė dalis, žmonės atviresni, pasiruošę priimti naujoves, o ne tik šokti pagal mėgiamus hitus. Visai neseniai grojau važiuojančiame traukinyje. Kiekviename iš keturių vagonų buvo po didžėjų, kuris grojo savo muziką. Žmonės įlipdavo į traukinį ir linksmindavosi kelias valandas – galimybės išlipt nebuvo. Puikus vakarėlis! Visi jautėsi tokie vieningi ir šoko, kaip niekad. Būtų sunku pasiekti tokią atmosferą klube. Tad rinkčiausi netradicines erdves. Dydis šiuo atveju ne toks jau svarbus.
Ar kada pavargsti nuo muzikos?
Taip, bet labai retai.
Ko pati klausai?
Netikiu, kad egzistuoja geri ir blogi muzikos stiliai, tad klausaus bet ko, kas man patinka, kas atitinka mano vidinę būseną duotuoju momentu. Tai gali būti klasika, džiazas, disco, hip-hopas, techno. Kai aš namie ir nesiruošiu naujiems setams, praleidžiu daug laiko ieškodama muzikos savo radijo laidoms. Ieškau kūrėjų, kurie ne tik žino, kaip taikyti senousius metodus, bet sugeba savo darbais papasakoti kažką naujo. Paskutinis toks mano atradimas – projektas Briskey ir skandinavas vardu Ugress. Žinoma, klausau ir naujus seniai pamėgtų atlikėjų darbus. Prieš dešimtmetį mano kolekcijoje buvo keli tuzinai diskų ir įrašų, dabar ten – tūkstančiai. Dauguma jų skaitmenizuoti, kitaip nebūtų, kur draugų pasikviest.
Ką labiausiai vertini iš patirties, kurią suteikia didžėjavimas?
Kontaktą su auditorija: kuomet groji ir jauti, kad šokantiems gabalas patinka taip pat kaip ir tau. Jokie stimuliatoriai nesukels tokios pat euforijos, kaip šis nubloškiantis energijos apsikeitimo tornadas.
Kaip viena organizatorių, papasakok kaip apsisprendėte, kokius atlikėjus kviesti į AIZIET?
Patys festivalio organizatoriai yra atsakingi tik už kelias vietas, t.y. „Dirty Deal Cafe“ ir dieninius renginius Galerija Centrs. Kai kuriuos atlikėjus kvietėmės patys, nes manome, kad jie svarbūs Latvijos klubinės muzikos scenai, pavyzdžiui, Bogdan Taran ar DJ Betons. Puslapyje buvome patalpinę formą, kurią užpildę pasiprašyti dalyvauti galėjo visi norintys. Tai mums padėjo atrasti naujų atlikėjų, o taip pat prisiminti senuosius, kurie nūdiena ne tokie aktyvūs.
Pagrindinė mūsų užduotis buvo sujungti visus Rygos klubus bendram veiksmui. Kai kurie klubai patys sudarė tvarkaraščius, tačiau mes padėjome tiems, kurie prašė pagalbos. Tad festivalis taip pat parodys, kokiais atlikėjais domisi Latvijos klubai, o kokiais – ne.
Žinom, kad scenoje sukiesi jau gerą gabalą laiko. Papasakok, apie svarbiausius įvykius ir žmones padėjusius susiformuoti Latvijos elektroninės muzikos ir klubinei scenai.
Reiktų atsigręžti į 90tuosius. Buvo daug reivų, didelių kultūrinių įvykių. Kiekvieną savaitę turėjai kur nors eiti – kitaip nebus apie ką šnekėti su draugais. Vaikinai iš FROSH ir Kaspars Vanags nešė stogus savo renginiais, kurie iki šiol neturi analogų Latvijoje. Mūsų herojais buvo tokie didžėjai kaip Janis Krauklis, Moro, Vitkus, Trudno, AG & Raitis. Šokome legendiniuose klubuose Next, Underground, Panna, Metro. Klausėmės Radio Dejas laidos, vedamos Ugio Polio.
Tai vardai tų žmonių, kurių dėka išvis turime elektroninės muzikos sceną. Dauguma jų vis dar aktyvūs dalyviai. Kiti – išaugo ir verda verslo katile arba gyvena užsieny. Scena taip pat pasikeitė, šiuo metu ji agresyvesnė ir labiau komercinė. Dalis žmonių vis dar atsimena dešimtą dešimtmetį ir vadovaujasi aukštais intelektualiais tikslais, na o jaunus didžėjus dažnai veda ambicijos.
Galbūt galėtum įvardinti kylančius Latvijos talentus, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį mūsų skaitytojai?
Selfish ir Martinez Gonzalez nėra naujokai, tačiau jų kūrybos kryptys vis dar vystosi. Electricano gerai jaučia house muziką. Max Brannslokker, nors ir išsikraustė į Berlyną, yra vienas talentingiausių jaunų kūrėjų, turinčių savo kryptį. Manau, tai labai svarbu.
Daugybė atlikėjų dabar palieka Latviją. Išvažiuoja į Berlyną ar Londoną, tad jei kada užtiksit naują vardą, pasitikrinkit – gal jis latvis.
Festivalis AIZIET įvyks rugsėjo 18-19 dienomis, Rygoje. Bilietus įsigyti galima www.bilesuserviss.lv ir www.bilietupasaulis.lt.
Nuorodos
Komentarai