Tiesiai po manimi gurgžda upės vanduo, šalia sėdintys pirmakursiai geria arbatą (ach… kaip greitai iš to išaugsite). Mano pirštai sėlina klaviatūrą. Narkotinė juodo plastiko ir vis dar vasariškai rudos odos simbiozė.
Galvoju apie cirką. Nepaprastai džiugu, kad į „Menų spaustuvę“ vėl buvo sugrįžęs Naujojo cirko savaitgalis.
Lauktas – tą įrodė pilnutėlė salė pirmojo „La Manoeuvre“ trupės iš Prancūzijos spektaklio „Išnara“ demonstravimo metu. Talentingos režisierės Gaelle Bisellach-Roig kūrinyje – trys artistės (šokėja, akrobatė ir žonglierė) pateikė reginį, kuriame susvyravo tikėjimas fizinio pasaulio konvencijomis.
Spektaklio pristatyme minimas trupės kredo išduoda, kad to tikėjimo įskėlimo buvo tikimasi iš anksto, „praplėskite savo matomo pasaulio rėmus“. Kaip ir praėjusiais metais šiuolaikinis cirkas nuteikia mane savai fantazijai (ir aš čia – tikrai ne tas pats niūrus žvilgsnis iš po mėlynų kaspinų šalia balto ponio ir apkūnių klounų gana retoje vaikystės nuotraukoje).
Užgesus šviesoms juodosios salės tamsa apsunko nuo daugybės kvėpuotojų ir, rodos, dar labiau sutankėjo artistėms audžiant mistišką spektaklio pasaulio tikrovę. Joje žmogaus kūnas prarado žmogiškumą organiškai sutapdamas su kaukėmis, dirbtinėmis rankomis ar kojomis. Netikros galūnės pratęsė tikrąsias, ir į išganingą logiką įsitvėręs stebėtojas turėjo kapituliuoti – nebeaišku, kur gyvas, pulsuojantis vientisas kūnas, o kur svetima detalė. Kopija tokia pat judri ir lanksti, auksinėje lempų šviesoje – leidžianti įsivaizduoti prisilytėjimą ir jo rezultatą – šiltą ir minkštą audinį. Trys atlikėjos lengvai išsinėrė iš dailių moteriškų kūnų, jie išsisklaidė tamsoje, susiliejo su jos absorbuojančiu minkštimu, vėliau iš jo niro įgavę neįtikimus pavidalus. Atrodo, kad sapnų žvėrys vis dėlto sugebėjo įveikti neperžengiamus vokų įtvirtinimus. Sapnų žvėrys. Beveik tokie pat kaip mes. Kitokia tik jų sandaros topografija. Lankstūs kūnai, lanksčios, net nuo jų visai atskirai gyvenančios galūnės. Vogčiomis spėliojau, iš kokios medžiagos pagaminta ranka, ar koja, glundanti prie atlikėjos – plastikas, silikonas, guma… genų inžinerijos kūrinys?..
„Išnaroje“ į dalis subyrantys kūnai tampa lytėjimo ir bendrumo manifestu. Atrodo, kad nėra nieko vienišiau už sustingusias, likimo valiai tuščioje scenoje paliktas kojas ir nieko labiau užpildančio nei visų trijų atlikėjų rankomis sumegztas junginys – plastiškas, banguojantis…
„Lyg ištiesta ranka mano šauksmas“ (vėl kartojuosi su Rilke) – tamsoje švytinčioje įtemptai sustingusioje galūnėje atrodo sukauptas visas žmogaus jaučiamas ilgesys.
Mane labiausiai sukrėtė sceną užpildęs minkštas dirbtinių galūnių lietus. Makabriškas laukas – toks pat kaip kasdienė gatvė – net jei nersi į pačią tirštumą gali likti toks pat vienišas.
Liežuvis neapsiverčią „La Manoeuvre“ kūrinio vadinti cirko spektakliu. Gal nebent dėl žongliravimo ir virvės akrobatikos. „Cirkui“ galima priskirti tik nepaprastai lanksčius kūnus ir manevringus triukus (žongliravimą objektais, lipimą virve). Bet jie „La Manoeuvre“ dirbtuvėje nusimeta savo primityvų demonstratyvumą (tu taip negali!) ir prabyla apie pamatinius dvasinius troškimus ir baimes. Šiuolaikinis cirkas nesileidžia sutalpinamas į tradicines kategorijas, jis neatskiriamai sugludęs su teatru, šiuolaikiniu šokiu.
Kaip ryškiausią cirko atributą galimą buvo įvardyti virvę. Tamsoje ja besiropščianti ir vėl nusileidžianti figūrėlė pabrėžė atstumus, išaugančius tarp žmonių. Čia tiktų vaikiškai atsidusti „iki dangaus“… Tuščia erdvė, atsirandanti tarp artisčių yra kupina vilties. Balta stora virvė tarnavo kaip sujungianti gija, kurios negalima paleisti, kuri vienintelė gali būti laikoma erdvės riboženkliu. Nuklydus nuo jo laukia prapultis.
Čia galima paminėti ir išradingas vaizdo projekcijas, gimusias simultaniškai su judesiu scenoje, ir maišiusias fizinės erdvės proporcijas. Vienatvė regisi kaip baimingas krytis į bedugnę tamsą. Mažas besirangantis kūnas, tarsi į bambagyslę įsitvėręs virvės – aplink tik juoduma. Beveik kaip sapnas apie kelionę į žvaigždes. Tik be paguodžiančių žvaigždžių.
Ekrane įtaigiai panaudotas „makro“ režimas leido fiksuoti pačias prisilytėjimo ištakas. Plaukai, oda, delnas…
Mini akrobatei leidžiantis maksi kolegės nugara beliko sutikti, kad mes esame vienas kito žemėlapiai toje klaidžioje kelionėje į kurią išsirengėme patys nesuprasdami kodėl.
Supami nežinios esame dykumos ir paukščiai, kertantys jas.
Išsineriantys iš savęs, kad pajustume bendrumą.
Pabaigai galima paminėti, kad spektaklis 2006 m. buvo pristatytas prestižiniame Europos jaunųjų cirko talentų konkurse, kur tapo vienu iš nugalėtojų.
Komentarai