Akademinė scena remixed: Gediminas Gelgotas

Visuomet malonu kai muzika peržengia sienas. Būtų tai tos sienos valstybių, apstatytos muitininkais ir patikros postais, ar sienos sukurtos žmonių galvose, vėliau institucionalizuotos, apstatytos ritualais ir tikėjimu. Todėl nepažįstantiems džiaugiamės pristatydami Gediminą Gelgotą – kompozitorių, instrumentalistą, vokalistą, dirigentą, NIKO (Naujų idėjų kamerinio orkestro) vadovą.

Jam dabar 23 m. ir šiuo metu jis vienas aktyviausių akademinės muzikos kūrėjų ir atlikėjų Lietuvoje, nesibaiminantis į sales įsileisti kito žanro muzikantų ir iš akademinės muzikos salių išeiti pats.

Į Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą Gediminas įstojo būdamas septynerių. Po dvylikos metų, nenuostabu, sekė LMTA. Čia, antrame kurse Gediminas įkūrė NIKO, kuriam vadovauja ir su kuriuo kuria iki šiol.

Suvilioti likome ne tik mes, bet ir gerai žinomas Londono universiteto šiuolaikinio meno festivalis „Accidental festival“, praėjusį pavasarį pakvietęs Gediminą ten atlikti savo muzikinį projektą jungianti J.S. Bacho ir jo paties kūrybą. Atviras požiūris į klasikinės muzikos žanrą neleidžia šablonams užgulti asmeninės kūrybos. Bendradarbiavimas su kitų žanrų muzikantais, pasirenkamos netradicinės koncertų vietos, palankus požiūris į koncertinę vadybą (atsiprašome menininkų, kurios ką tik ištiko infarktas) – leidžia Gedimino projektams skambėti už įprastų akademinei muzikai sienų.

Neseniai pristatytas Gedimino kūrinio „Body Language“ remiksas, kurį sukūrė elektroninės muzikos atlikėjas Corbie. Tad kalbamės apie kompiuterius, instrumentus, erdves muzikai, vadybą ir gyvenimą tuo, ką darai.

Kompiuteriai ir (kaip) instrumentai

Papasakokite, kaip atsirado Corbie „Body language“ remiksas ir eksperimentai su elektronine muzika?

Su Corbie susipažinau atsitiktinai prieš porą metų. Tuomet man kilo mintis surengti projektą, kuriame apsijungtų akademinė mano muzika su elektronine. Ieškojau norinčio bendradarbiauti žmogaus, susipažinome per bendrą draugę. Prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, vėliau išsivystęs į dar keletą bendrų projektų. Išgirdęs „Body Language“ jis pasakė, kad būtų įdomu padaryti jo remiksą.

Styginiai, pučiamieji – atrodytų, tai visai kitoks pasaulis nei tas, kuris sukuriamas iš elektroninių semplų. Kaip jaučiatės girdėdamas savo kūrinio elektroninį perdirbinį?

Nesijaučiu niekaip. Jei jau nusprendžiu atiduoti savo kūrinį remixavimui, tai būnu ramus. Nesikišu į kūrybinį procesą, nes suprantu, kad toje srity aš nesu toks profesionalas, kaip savoj. Sulaukęs galutinio rezultato, įvertinu jį. Jei man jis atrodo geras, palieku jį. Geras man yra tas, kuris nepaneigia originalaus kūrinio, t.y. jo neiškraipo stiliaus ir idėjos prasme, perduoda tą patį jausmą, tik jau kitam klausytojui ir kita muzikine kalba.

Ar vertinate kompiuterį kaip instrumentą muzikinei kūrybai?

Kompiuteris gali būti instrumentas muzikinei kūrybai. Pati kūryba vyksta širdyje, o instrumentais jai įgyvendinti mes galime pasirinkti bet ką. Ir geriausia rinktis tą instrumentą, kurį pažįstame, valdome, kurio dėka įkūnyti gimusias idėjas yra pačiam natūraliausia. Man tai – popieriaus lapas ir pieštukas.

Apie erdves ir muzikinę atskirtį

Akademinė muzika paprastai nuo jaunų klausytoju slepiasi jiems tolimose erdvėse – koncertų salėse. Ko jūsų nuomone reikia, kad tokia muzika būtų išgirsta platesnio žmonių rato?

Ją reikia aktualizuoti taip, kaip tai įmanoma – naudoti gerą reklamą, originaliai pateikti muziką klausytojui. Jei reikia – išeiti ir iš įprastų koncertinių erdvių. Galima to nedaryti ir būti pasmerktam groti septyniasdešimčiai žmonių. Pagyvenusių. Juokingiausia, kad tokie muzikantai guodžiasi mintimi, kad į jų koncertus eina „išskirtinė publika“. Nieko panašaus. Išskirtinė nebent tuo, kad ji – labai maža ir visai nuobodi. Tiesiog absoliutus tingėjimas kažką padaryti daugiau ir įdomiau, dangstymasis aukštom materijom bei nelogiškas savo veiklos iškėlimas prieš visa kita.

Girdėti ir klausytis – dvi skirtingos sąvokos. Ar kurdamas muziką įsivaizduojate, kur jos bus klausoma?

Man labai dažnai vizija, kur ir kaip bus atliekamas kūrinys, ir būna tas kūrybinis įkvėpimas. Kartais ta vizija virsta tam tikra kūrybine koncepcija. Tai svarbu, bet būna visaip – kartais tai ir nėra svarbiausias elementas.

Tuomet kokie kiti svarbūs elementai paskatinantys kūrybinės koncepcijos susiformavimą?

Patikėkit, pats to iki galo nežinau. Tiesiog vieną vakarą tau gimsta melodija, pradedi ją užrašinėti, o tuomet kyla vizija, kas, kaip ir kur turėtų ją atlikti. Kartais gauni pakvietimą surengti pasirodymą kažkokia konkrečia proga ar kažkokioje unikalioje vietoje. Tai irgi gali nulemti kūrybinį rezultatą, įkvėpti. O šiaip … viską nulemia gyvenimas, kurį tuo metu gyveni. Jeigu čia būtų kažkokios taisyklės ar konkretūs nurodymai, kūryba būtų visiškai paprastas ir apskaičiuojamas procesas. Taip nėra. Negali to nusakyti keletu žodžių ar sakinių. Man kiekvienas mano kūrinys – tai tam tikras gyvenimo etapas.

Tokie kompozitoriai ir atlikėjai kaip Ólafur Arnalds, Max Richter, Peter Broderick žengia į klausytojų akiračius ir širdis per alternatyvios muzikos įrašų kompanijas kartu su roko grupėmis ir elektroninės muzikos atlikėjais, koks jūsų požiūris į šitą kelią?

Taip ir turi būti, jei kūrėjas nori, kad jo muzika skambėtų ir būtų atliekama. Nelabai įsivaizduoju kitokio varianto. O jei nori rašyti ir savo kūrinius pabučiavęs įdėti į stalčių – tada tikrai neverta samdytis profesionalaus vadybininko.

Akademinė muzikinė scena, kaip ir kitos muzikos scenos turi daug simbolikos. Čia galioja itin griežtas vaidmenų ir erdvių pasidalijimas, apsirengimo, elgsenos, saliutavimo kodas. Ar keičiantis muzikinei krypčiai kartu keičiasi požiūris į jai reikalingą erdvę ir elgsenos kodus?

Mano kuriamos ir kartu su NIKO atliekamos muzikos kryptis dar nėra apibrėžta ir aprašyta, ji tiesiog kitokia, neįtelpanti į įprastinius muzikos pateikimo ar klausymo rėmus. Įprastiniai sceniniai ir kitokie kodai čia negalioja, o nauji dar nėra nusistovėję. Visa tai – eksperimentas, bendra mano ir klausytojų kūryba.

Ar esate patenkintas šios bendros kūrybos rezultatais?

Taip, esu labai patenkintas. Tai nepaprastai įdomus procesas, įtraukiantis vis daugiau žmonių. Nuostabu, kad akademinė muzika gali pritraukti tokius būrius klausytojų, o koncertai baigiasi atsistojusios publikos ovacijomis ir naujais pasiūlymais.

Jei šiandiena Jums pasakytų, kad NIKO gali pasirinkti bet kurią erdvę surengti koncertui. Kokia erdvė tai būtų?

Jau visur Lietuvoje esame surengę koncertus, kur norėjome – nuo Filharmonijos, iki bažnyčių ir apleistų dvarų. Esu numatęs vieną erdvę, kur ketinu surengti tikrai ypatingą projektą, galbūt jau šį pavasarį, bet kol kas apie tai nieko nesakysiu.

Apie kūrybą

Viename savo interviu minėjote, kad labiau kreipiate dėmesį jei kritikuojamas jūsų atlikimas, o ne kūryba. Kodėl?

Šiuo metu man nesvarbu nei tai, nei tai. Reikia smegenų pačiam turėti ir nuolat jausti, kur konkrečiu metu reikia tobulėti. Klausyti vertinimų, pagyrimų ar kritikos, pačiam savo viduje neturint jokių kriterijų – pavojinga. Nė nepastebėsi, kai pradėsi kurti tai, ko reikia, o ne tai, ką nori kurti pats.

Ar klausimai apie tai „ko reikia“ versus „ką nori kurti pats“ neiškyla bandant išgyventi iš savo muzikos?

Džiaugiuosi, kad tikrai neiškyla. Dėl to esu labai laimingas. Kol kas šiuo klausimu turiu vienintelę versiją – mano muzika mėgstama klausytojų, o kviečiantys koncertuoti koncertų organizatoriai pasitiki mano kūrybos rezultatu ir tiki jo sėkme. Tikriausiai, tai kiekvieno menininko svajonė. Kompromisai kūryboje … sunku net įsivaizduoti, kaip tai turėtų varginti. Žinoma, manau, kad labai svarbu yra profesionalios vadybos elementas, be jos ir pačios gražiausios idėjos gali likti žmonių nepastebėtos.