„Amerikos fragmentai – šiuolaikinė JAV dokumentika” – tai mini-festivalis, nuo rugsėjo 20 dienos apsistojęs kino teatre „Pasaka“ ir žadantis ten pasilikti iki spalio 7 dienos. Visi filmai nemokamai (sic!), o šią puikią galimybę pamatyti Ameriką iš arčiau dovanoja JAV ambasados Vilniuje Amerikos centras, VšĮ įmonė „Panoptikumas“ bei JAV valstybės departamento piliečių mainų tarnybos kultūros programų skyrius (uf!).
Trylika filmų suskirstyta į atskiras sekcijas – „Amerikos rasinis ir etninis paveldas“, „Demokratinis procesas“, „Amerikietiškos istorijos: populiarioji kultūra“, „Sveikata“, „Tolerancijos problemos“, „Aplinkosauga“ ir „Istorija“. Tad tiek to oficialumo, o dabar žvilgtelkime, kas už jo slypi. Taigi – pirmieji įspūdžiai.
„Gatvės kova“ (2005), rež. Marshall Curry
Cory Booker – jaunas, perspektyvus ir ne ką mažiau charizmatiškas nei pats Obama absolventas, bandantis tapti Niuarko miesto Naujajame Džersyje meru. Sharpe James – ne pačiame jėgų žydėjime ir ne toks išvaizdus, tačiau patirties turintis politikas, Niuarko mero pareigas einantis jau ne pirmus metus ir neketinantis kėdės užleisti kažkokiam „auksiniam berniukui“ (taip Bookerį pavadina viena rinkėja).
Kova prasideda, o intrigos siūlas vyniojasi iki juostos pabaigos: kas laimės? Kaip žinia, politika – tai toks nešvarus dalykėlis, todėl filme irgi iškyla korupcijos, apgavysčių ir nepasitenkinimo istorijų. Po truputį įsibėgėjanti rinkimų kampanija virsta didžiuliu spektakliu su kurioziškomis situacijomis, temperamentingais – vargingame Niuarke gyvena beveik vien juodaodžiai – pasisakymais ir kaltinimais kitai barikadų pusei („Jis netgi ne juodaodis, jis – žydas!”, kažkas atkapsto informaciją apie Bookerį). Stilistika galbūt kam nors primins Michaelo Moore‘o dokumentinius filmus, nors visa drebinančio turinio ir nepakeliamos informacijos lavinos, atmiežtos gera humoro doze, kaip pastarojo kūriniuose bus kiek mažiau. Juk Moore‘as pirmiausia yra puikus formalistas.
Aišku, „Gatvės kova“ nuo to nenukenčia ir iki pat finalo tvarkingai pasakoja neteisybės istoriją, tik sunku pasakyti, bus ji įdomi kam nors po dvidešimt metų ar ne. Man – ne.
„Mis Navaho“ (2007), rež. Billy Luther
Dabar įsivaizduokite kokią nors Lietuvos gražuolę, dėl mis titulo skerdžiančią avį… Žinau, baisu. O štai navahų genties moterys ir avį skerdžia, ir tortilijas kepa, ir atsakinėja į sunkius klausimus apie genties istoriją, papročius, mitologiją bei ateities perspektyvas, kad tik taptų ta vienintele – moterų moterimi, visos genties ambasadore visam plačiam pasauliui.
Ir tai ne šiaip koks grožio konkursėlis, o gabumų, ištvermės ir proto kova, kuriai merginos išties ilgai ruošiasi. Svarbiausia – tai genties tradicijų, per visas kartas perduotos atminties išsaugojimo aktas. Skaitmenine kamera nufilmuotą pažintinę juostą, nekeliant jai aukštų meninių reikalavimų, stebėti išties įdomu ir naudinga, mat didaktinė potekstė „kiekvienas tausokime savo tradicijas ir papročius“ čia daugiau nei akivaizdi.
Įsimintina mugė (2007), rež. Allen Mondell
Šia juosta šiandien (rugsėjo 22 d.) buvo oficialiai atidarytas festivalis. Filmą pristatė pats režisierius, po peržiūros bandęs prakalbinti droviuosius lietuvius ir sulaukti įdomių, intriguojančių klausimų. Deja, autoriui teko kalbėti monologu ir dar kartą priminti/paaiškinti ką tik matytus vaizdus. O vaizdai – iš didžiulės Teksaso mugės, iš grandiozinio amerikonizmo (kaip visa tai pavadino režisierius) šou, rengiamo kasmet nuo pat 1886 m. ir sulaukiančio apie trijų milijonų lankytojų. Įsivaizduokite, suguža visa Lietuva pro mugės vartus, važinėjasi amerikietiškais kalneliais, spokso į galvijų parodas, lošia azartinius žaidimus, rungtyniauja kukurūzinių dešrainių valgymo varžybose, galiausiai traukia pažiūrėti freaks show, o dieną baigia kokioje palapinėje valgydami pudingą su kiauliena.
Tokia ta mugė; myli ją amerikiečiai, gražiais žodžiais mini. Klausydamasis pagiriamųjų, susižavėjimo kalbų nejučia ir pats ten įsinori – juk tau nepakanka sustabarėjusios, anachronistinės „Kaziuko“ šventės pavasarį! Didžioji Teksaso mugė – tai Amerikos veidas, jos mitologija (prisiminiau Robertą Altmaną savo šedevre „Nešvilis“ vienu dainų festivaliu šaržavusį visą Ameriką), istorija, išgyvenusi karus ir depresijas. Allen Mondell leidžia pažvelgti į šventės evoliuciją: besikeičiančias tradicijas („Vaikinai nebenešioja kaubojiškų skrybėlių“, atsidusta senyvas mugės fanas) ir naujas pramogas. Visgi po trečio festivalinio filmo bambi – „susmulkėjusi“ ta dokumentika, visai neprovokatyvi, nestebinanti, neįsimintina, net neaktuali, o juk pirmiausia to ir lauki iš tikrų „nepriklausomųjų“.
Išdavystė (Nerakhoon) (2008), rež. Ellen Kuras
Ellen Kuras kartu su Thavisouk Phrasavath – antruoju režisieriumi ir filmo herojumi – seka jaudinančią pastarojo šeimos istoriją. Šeima buvo priversta bėgti iš Laoso ir ieškoti prieglobsčio JAV, nes Phrasavath tėtis Vietnamo karo metu padėjo amerikiečiams kariauti prieš komunistinį režimą Laose. Kai viskas nurimo, Amerika pamiršo laosiečius kareivius, o vietinė valdžia juos laikė išdavikais – suiminėjo ir siuntė į perauklėjimo stovyklas.
23 metus kurta dokumentika, atrodytų, talpina kelias temas, kitaip tariant, kelias išdavystes: šeima jaučiasi išduota savo šalies, žmona – vyro, vaikai – savo tėvo (po daugelio metų jau valstijose susiradęs artimuosius, pareiškia sukūręs kitą šeimą), motina – savų vaikų, Amerikoje siekiančių gyventi savarankiškai. Režisieriai iš archyvinių kadrų, paties herojaus filmuotų vaizdų, pokalbių rekonstruoja pabėgimo, kelionės, naujos pradžios ir grįžimo epopėją, primenančią „Odisėją“ (Thavisouk-Telemachas ilgisi tėvo, motina it Penelopė pasakoja apie jį istorijas). Subtili, neprikišama, išlaikanti formą dokumentinė juosta, daugiau tokių!
Sodas (2008), rež. Scott Hamilton Kennedy
Dramatiškai išties gerai „sukaltas“ filmas ir puikus cinéma vérité pavyzdys, su kurio herojais – už Pietų centriniame Los Andžele esančio didžiausio JAV sodo išsaugojimą kovojančiais imigrantais fermeriais iš Lotynų Amerikos – nesunkiai susitapatini. Buldozeriams negailestingai griaunant sodą, o vėliau kamerai išmoningai kartojant sodo vaizdą iš paukščio skrydžio (pradžioje – gyvybinga žalia sala didmiesčio viduryje, finale – palikta be priežiūros rudos žemės dykra) negali nesijaudinti ir neišgyventi visos dramos. Kartu tai istorija apie nesitaikstymą su neteisybe, kovą už savo teises ir paprasčiausiai žmogiškumą – o tai jau universalios plotmės.
Mitų tvarka (2008), rež. Margaret Brown
Mobile mieste Alabamoje irgi švenčiamos Užgavėnės. Jos turi gilias, dar su vergijos laikais susijusias tradicijas, kurios gajos iki šiol. Baltaodžiai ir juodaodžiai šią dieną švenčia atskirai. Atskirai renka Užgavėnių karalių bei karalienę, skirtingu laiku miesto gatvėmis rengia eitynes bei iškilmingus, pompastikos, pigaus blizgesio ir neįsivaizduojamo, atsiprašau už žodį, debilizmo pokylius. Žiūrint į ekraną, sunku patikėti, jog tai vyksta iš tikrųjų. Čia nemoralizuoju, tik nuoširdžiai stebiuosi. Amerikiečių sureikšminimas/susireikšminimas pasiekia stulbinamą lygį, kuris pirmiausia baugina ir tiesiogine to žodžio prasme – šokiruoja. Skirtingų rasių miesto gyventojai bando glaistyti rasistines šventės potekstes, tačiau iki šiol sunkiai įsivaizduoja linksminimąsi kartu. Nors bandymų dalyvauti vieni kitų karalių karūnacijos iškilmėse ir būta.
Kaukėti slaptų draugijų (Mobile mieste jų yra daugybė) nariai, jų kvaili ritualai ir šventės; elitinis jaunimas ir jų snobiški, aristokratijos elgseną perėmę, savo garbinga kilme bei išskirtinumu įtikėję tėveliai, jų uždari susitikimai; kolonisto/tarno priešprieša apsiribojantys juodaodžių ir baltaodžių santykiai; kičinis Užgavėnių spindesys ir prabanga – viskas sutelpa į juostą, kuri, anot trumpo festivalinio aprašymo, nepolemizuoja apie rases, neužduoda akivaizdžių klausimų ir nepateikia aiškių atsakymų. Tačiau neabejotinai tai yra kol kas netikėčiausias ir daugiausiai minčių sukėlęs festivalio filmas. Sunku papasakoti, ką matai ekrane – tai reikia išvysti patiems. Komiškumo ir kvailumo lydinys, nuostabos ir pykinimo efektas. Prisimeni Romeo Castellucci, gastrolių Vilniuje metu ištarusį: „Šiandien pragaras – tai daiktų paviršiai“. „Mitų tvarka“, sakyčiau, puikiai tai iliustruoja.
Per kurčias akis (2007), rež. Lawrence Hott ir Diane Garey
Dviejų valandų filmas-studija apie kurčiųjų gyvenimą Amerikoje nuo seniausių laikų iki šiandien. Informacijos daug, tačiau režisieriai visa tai pasakoja kažkaip vangiai ir dalykiškai. Televizijai, o ne didžiajam ekranui kurta juosta veikiau panaši į mokyklinius pažintinius filmus nei aukšto lygio festivalinę dokumentiką.
Autizmas, miuziklas (2007), rež. Patricia Regan
Pasakoti apie sergančius vaikus, vaikus su negalia (šio filmo atveju, kaip jau supratote, apie autistus) – ganėtinai slidu: nesunku nuklysti į „verkšlenantį“, pernelyg jautrų/jaudinantį toną. Laimei, šis filmas išlaviruoja. Dar daugiau – tampa, keista sakyti, atpalaiduojančia praktika. Juostoje rodoma, kaip vaikai ruošiasi miuziklui – mokosi dainas, stengiasi įsidėmėti vaidinimo dialogus, kitaip sakant, susikaupti, valdyti emocijas, komunikuoti su aplinkiniais. Režisierė žvilgsnį fokusuoja ties penkiais skirtingomis autizmo formomis sergančiais vaikais. Susipažįstame su protinguoju Henriu, kuris domisi ir nesustodamas šneka apie dinozaurus; Leksi – sunkiai kalbančia savais žodžiais, nuolat atkartojančia aplinkinius keturiolikmete; nekalbančiu ir savo pasaulyje užsisklendusiu Nilu; Vaitu – tikru filosofu, beriančiu įžvalgius monologus apie tyčiojamąsi klasėje bei tikrą draugystę; nenustygstančiu Adamu, kuriam labai patinka jo violončelė ir mergaitės. Stebime jų pastangas, džiaugsmus, nesėkmes, kurie žiūrovus prajuokino ir, tikiu, pravirkdė, bet visa tai darė labai natūraliai, neforsuotai, neprikišamai. Salė plojo.
Malda su Lioru (2008), rež. Ilana Trachtman
Dokumentika apie tai, kaip trylikametis Dauno sindromu sergantis Lioras ruošiasi svarbiausiai savo gyvenimo šventei – bar micvai. Režisierė seka jo gyvenimą: bendravimą su tėčiu, seserimis ir broliu, mokytojais, miestelio žydų bendruomene. Daugelis mano, jog Lioras yra genijus, dvasinis vadovas, nes, anot vieno žydo – „dar niekada nemačiau taip besimeldžiančio paauglio“.
Taip, Liorui patinka melstis, jis tai daro su didžiuliu užsidegimu. Štai čia filmo autorė, sakyčiau, lengvai apėjo vieną kertinių juostos problemų. Kai kurie kalbinti filmo herojai tiki dieviška berniuko dovana, kiti – pvz. Lioro močiutė – realistiškai atkerta, kad Lioras nuo pat vaikystės užaugo su maldomis, nuolat jas girdėjo, ir jeigu jam kas nors nuo mažumės būtų giedojęs Kalėdų giesmes, dabar jis tai ir tekartotų. Kita kažkur potekstėje palikta teminė linija – tai jaunesnės Lioro sesers likimas: ji jaučiasi gaunanti mažiau dėmesio, pamiršta, brolio padėtis ją erzina ir žeidžia. Šiuos įtampos taškus užgožia detalus pasiruošimo šventei fiksavimas. Pasakojama gražiai, pozityviai, atsargiai. Norėjosi analitiškesnio tono, trupinėlio dramos ar pačia kino kalba išradingesnės dokumentikos. Deja, žiūrovo balsas į dangų neina.
Bambėjau festivalio pradžioje, bambu jam pasibaigus. Suvienodėjusi ta amerikiečių dokumentika, juostos panašios savo forma, pasakojimo strategijomis, trūksta drąsaus, „šviežio“ žvilgsnio. Kita vertus, devyni matyti filmai dar ne taisyklė, o, tikėkimės, išimtis. Festivalio favoritu „karūnuoju“ „Mitų tvarką“, gailiuosi nepamatęs „Kašmyro projekto“ ir niekam nerekomenduoju „Įsimintinos mugės“. Beje, dienoraščio pradžioje pamiršau priminti – tai keliaujantis festivalis. Lokacijos keičiasi. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kinomanai, sutikite Ameriką!
Komentarai