Viskas prasidėjo vieną spalio mėnesio vakarą adresu Vasaros gatvė Nr. 5. Teko paieškoti tos vietos, nors tarsi ir žinojau kur einu, o tiksliau važiuoju. Pravažiavau, grįžau, pasistačiau automobilį ir nuėjau pėsčias ieškoti Psichosocialinės reabilitacijos centro 7 korpuso.
Lyjant lietui, kalnais ir pakalnėm atpėdinau į šią visuomenės užmirštą pakampę su rudeniška nostalgija ir keistą ramybę menančiais pastatais. Kai kurie apgriuvę, kiti su grotomis, o dar kiti labai atnaujinti ir paruošti tokiam renginiui kaip šis. Čia jau būriavosi kultūringas jaunimas, keistai belūkuriaudamas ir tikėdamasis TARP atidarimo ir vienos kitos paskaitos (apie fotografiją (dėst. Alvydas Lukys) ir išvaizdžią poeziją bei jos interpretacijas (dėst. Benediktas Januševičius). Belaukiant jų pasivaišinau vietine kava su pienu ir sausainiu, sukrapščiau visus 1,50 Lt, pasiėmiau savo kedę ir nėriau į konceptualią fotografiją balansuojančią ant šizofrenijos ribos. Vaizdingieji eilėraščiai buvo mažiau populiarūs, tačiau daugybę jų pvz. perdaviau „kitam, bet ne man“, vėliau jie nukeliavo į mistišką vietą pavadinimu xi20. O ir aš ten kitądien keliavau aplenkdamas Kultflux platformą, kur buvo rodomi ankstensių TARP filmų kūrėjų darbai.
Kitą dieną vykau į xi20 arba, kitaip tariant, klubą Aguonų ir Kauno gatvių sankirtoje. Laiptas po laipto leidausi į jo rūsius, kur mane pasitiko pogrindis, pogrindis ir dar kartą pogrindis. Čia niekas nesupranta kur yra baras, o kur šikanas, tačiau scena labai aiški, o sekant nuorodomis ir nesudėtingais nurodymais galima atrasti ir visa kitą. Taigi nukeliavau į viršutinius kuluarus, kur vyko Aušros Kaziliūnaitės ir Benedikto Januševičiaus poetinis performansas. Daug vynijamojo popieriaus, poetiniai skaitymai ir jų aidai, bei rašymas ir braižymas ant popieriaus kūrė vientisą su erdve odę nesibaigiančiai eilei, eilėms ir mums jose dalyvaujantiems.
Tą patį vakarą vyko paslaptingųjų Slowattack ir ekstravagantiškų grupių Alkis įšalusiai aušrai bei Naughty Excreta pasirodymai, o taip pat poetinio slamo skaitymai. Šiose poetų kovose susirungė įvairaus kalibro ir svorio kovotojai, tarp kurių dominavo stambusis Romualdas Lavrynovičius su savo nevisai eliuotomis patirtimis ir MC Mesiah aka Žygimantas Kudirka. Pastarasis pasirodė hip-hop ritmu ir savita išraiška, todėl komisija ir publika vieningai titulavo jį nugalėtoju.
Slowattack – nors jaunas bet daug žadantis postrock projektas iš Kauno, pradėjęs pasiroymą keliomis eilutėmis teksto ir įsibanguojančiu gabalu lydimu jūros vizualizacijų, solo būgno, trijų gitarų ir saksofono. Vėliau tekstų beveik nebuvo, o gitarų uždangos mus nardino vis gylyn į tą pačią lėtai atakuojančią jūrą.
Alkis įšąlusiai aušrai yra baltiškas ambient /drone projektas kuriame maišomas Trono skleidžiamas triukšmingas garsas ir Levo eilės ir šauksmai. Vėliau popieriai su eilėmis yra dalinami, kartais plėšomi ir taip eilės susilieja su publika ir pasklinda iš rankų į rankas.
Naughty Excreta varė stipriai ir negailestingai. Vieno žmogaus šou sutraukė daugelio dėmesį, ko jis matyt ir tikėjosi vadindamas mus „Pravdos skaitytojais“ ir „laiko švaistytojais“. Elektriniai programuoti būgnai, džeržgianti gitara ir pasikartojančiai lojantis fūzuotas vokalas su keliais poetiniais intarpais „kadangi čia viskas labai poezija“. Jaunuolio pasirodymą puikiai papildė viduramžiškai apsirėdžiusi mergina šokusi pusiau atmestiną go-go. Vėliau prisijungė ir dar dvi merginos šią „seksualię bet konsiumerę“ išrengę iki apatinių. Publika ošė vis labiau, o toliau buvo dar gražiau. Dviem žodžiais tariant tariant, tikras menas. -Aš menas, tu menas, visi čia mes labai menas,- taip kalbėjo šis antikultūrinis poetas.
Trečias TARP vakaras Aguonų ir Kauno g-vių sandūroje subūrė ramiau nusiteikusius klausytojus bei žiūrovus, kurie rinkosi pažiūrėti šokio, filmų ir pasiklausyti Cikadų, Reginos ir Avaspo su norinčiais padžeminti poetais.
Cikados- world music atstovai atvėrė savo hipišką uždangą, už kurios pasirodė daugybė instrumentų, įsimenantis balsas ir įstabus šokėjas su fotoaparatu, šuniu ir įvairiais kitais atsineštais rakandais. Buvo nemažai šypsenų ir teigiamo vaibo.
Daug kas laukė Reginos, buvusio Žibančio tuno pasirodymo. Tai ekspresyvus čaižus ir nenuspėjamas eksperimentinis vyksmas scenoje skaitant eiles, reguliuojant efektus ir mušant būgnus, o už scenos keliauja kepurėtasis saksofonas ir išdarinėja savo zbidkas. Vos nenukentėjome, kai pradėjo skraidyti lėkštės ne tik į atlikėjus scenoje bet ir į publiką. Tačiau emocijoms aprimus visi susirinko ant scenos ir darniai baigė savo pasirodymą.
Avaspo muzikantams užgrojus scenoje ėmė būriuotis norintys padžeminti poetai. Tokių pasirodė ne vienas ir ne du, netgi vienas aktorius, savo grimasomis ir pantomima užpildęs visas poetines pauzes.
Poetai keitėsi vietomis, kai kurie sėdo prie instrumentų, o į sceną ateidavo vis naujų. Sulaukėme ir Avaspo sielos Gabrielės pasirodymo, bei vietinio gyventojo Miciaus griežtos politinės prakalbos.
Kažkur aukščiau šios muzikinės erdvės buvo galima pailsėti, vyko šokiai skambant eilėms, poetiškų filmų peržiūros, gėrimų ragavimai ir kiti malonūs pokalbiai bei nutylėjimai TARP mūzų.
Belieka laukti kitų šio festivalio apraiškų, kiek žinau, lapkričio mėn. kažkur prie jūros…
Komentarai