Vartus į paralelinius vaizdų pasaulius mums atidaro ne tik šampūno buteliukų deivės, amžinai žaliuojančiose paskolų ir telekomunikacijų pievose besivartančios patenkintos šeimos ir teisėtvarkos nukryžiuotieji.
Toliau už tų kolektyvinės fantazijos pievų ir vėjyje spyruokliuojančių plastikinių garbanų, yra kiti vartai. Jų vartininkai dažnai santūrūs ir iš jų pasaulių neišeinama tik todėl, kad ką tik buvo pasiūlytas kitas.
Tad kol susiglamžęs dangus pro nuverktus langus mums pasakoja anaiptol ne saulėtą pusmečio prognozę, leiskite Jums pasiūlyti dar vieną paralelinį pasaulį. Jis – fotografo Dariaus Kuzmicko.
Paralelinėje Dariaus Kuzmicko foto-realybėje laikas įgauna erdvines charakteristikas. Fotografinėje estetikoje nepriskiriamai jokiam laikmečiui, laiko ženklai neįtikina dabarties buvimu ir veikiau klaidina. Net kai vienoje „After glow“ serijos nuotraukų visa savo didybe pasirodo 2003 m. kovo 30-osios Celine Dion koncerto anonsas, lengviau pasigailėti kad negimei amžiaus pradžios JAV dykumoje, o ne tuo, kad praleidai dar vieną senstančios divos koncertą.
O tada pasipila: romantiškuose melsvuose peizažuose sudvasintos plastikinės kėdės, švieslentės su Jėzaus vardu danguje, į niekur vedantys ženklai. Tai romantizuotos, kartu labai ironiškos ir siurrealios Jungtinės Amerikos Valstijos. Iš čia patenkame į beveidžius viešbučių kambarius, kuriems užklijuojamas miesto veidas (Outside In(n); kitur fotografiniai gamtos peizažai praranda savo kilmės istorijas ir veikiau virsta tapybiškais ir ilgesingais vaizdais.
Tai kas pačiupinėjama Dariaus Kuzmicko fotografijoje perkošiama per ilgą subjektyvacijos proceso tinklą, tokia fotografija atitolsta nuo dokumentavimo ir virsta nuosekliu savos istorijos pasakojimu. Ir kažkur tarp fotografuojamo objekto ir fotografo akies plyti ūkanota erdvė sustojusio laiko erdvė. Norėčiau ten pasistačius plastikines kėdes imti visus savo ateities interviu, tačiau tenkintis belieka rugsėjo antros pusės kavine „Jums“, Laisvės alėjoje.
Apie architektūrą
Po architektūros studijų šioje srityje dalyvaujate labiau kaip stebėtojas ir rodytojas, nei pačio architektūrinio veiksmo dalyvis. Kodėl pasirinkote fotografiją?
Fotografija pasirinko mane, o ne aš ją. Jau seniai, dar vaikystėje… Be to, turiu pripažinti, kad architektūros studijos nenuėjo veltui – tapau neblogu „stebėtoju“ ir galbūt dar geresniu „rodytoju“.
Ką suteikia architektūros studijos fotografui?
Pasitikėjimą savo jėgomis ir gana neblogą bendrą meninį išsilavinimą, visgi esu „A. Janulio mokyklos“ VISI’iukuose (A. Janulis daugeli metu buvo VISI (dabar VGTU) Dailės Katedros Vedėjas) auklėtinis. Architektūros studijos išlavino erdvinį mąstymą ir kompozicijos suvokimą, taip pat sudarė palankias sąlygas atrasti ir pažinti save kaip kūrėją. Sunkiai įsivaizduoju save baigusį tik fotografijos studijas, bučiau tik fotografu, o dabar turiu keletą profesiniu kaukių, kurias galiu keisti priklausomai nuo įkvėpimo ir iškvėpimo
Užsiimate ir architektūriniais projektais?
Minimaliai, tik tiek kiek man pasiūlo bendradarbiauti mane iš anksčiau pažinoję architektai ar interjeristai. Taip pat draugai ir pažįstami susirūpinę savo kukliu architektūriniu palikimu ateities kartoms.
Taip pat laiks nuo laiko užsiimu grafiniu dizainu – esu įsitikinęs, kad šis lyriškas nukrypimas yra nesvetimas daugeliui praktikuojančių architektų.
Kaip architektas ir kaip fotografas, kokiais architektūros darbais žavitės?
Kaip architektas neesu abejingas minimalistiškai funkcionaliai architektūrai. Patinka klasika, žaviuosi kai kurias konceptualios architektūros darbais. Fotografiškai filtruoju formą, medžiagiškumą, šviesą ir nekreipiu dėmesio į funkcionalumą.
Jei kalbėtume apie šiuolaikinę architektūrą, galbūt galėtumėt įvardinti jums patinkančius architektus?
Lietuvoje – Audrys Karalius, architektas su pilietine sąžine. Anapus – Tadao Ando, Peter Zumthor, Ricardo Legorreta, Architecture Studio Himma, John Pawson, Hiroshi Sambuichi, Oscar Niemeyer, Glenn Murcutt ir Herzog & de Meuron.
Apie fotografiją
Pinhole, polaroidas, mobilus telefonas. Naudojatės daug technikų, kuri jums maloniausia?
Priklausomai nuo situacijos arba tai kas tuo metu ranka pasiekiama. Mobilus visad šalia, tai jo ir stveriesi fiksuoti kasdienybes.
Polaroidai buvo (deja jau buvo) unikalūs savo nepakartojamu koloritu ir „gyvais“ atspaudais. Tikėkimės, kad austrų menininkas Florian Kaps, kuris 28 metus dirbo inžinieriumi Polaroide, savo „Neįmanomu projektu“ atgaivins momentinę fotografiją.
Pinhole – tai emocionaliai filosofiška fotografija. Tai absoliučiai primityviausia fotografijos forma, kurios vaizdo formavimo principą dar prieš VI a. pr. m. e. aprašė Aristotelis, stebėdamas saulės užtemimą. Aparatūra apgaulingai paprasta: sukonstruota dėžutė, skylutė vario plokštelėje, pro kurią prasiskverbia šviesos spindulys, foto juostos paviršius, ant kurio vis iš naujo gimsta neryškiai fokusuotas vaizdas. Pinhole fotografavimas camera obscura) yra intuicija paremtas procesas, kuriam svarbiau sukurti nuotaiką, negu pateikti vaizdą, apsuptą realybės atributais. Pinhole fotografija – tai mano komforto zona.
Ar iš anksto įsivaizduojate, koks turėtų būti foto rezultatas ar tai, kas gaunama – gaunama eksperimentiniu būdu.
Norėtųsi daryti tokia prielaidą, kad patirties dėka galiu įsivaizduoti busimą fotografinio vaizdo rezultatą, bet pinhole technika tuo ir žavinga , kad ji pilna atradimų ir praradimų. Todėl ir eksperimentuoju, kad tu atradimu butu kuo daugiau.
Nors teoriškai paprastas, šis būdas, buvęs prieš moderniąją fotografiją, yra gan keblus. Tai, ko negalima priskirti sėkmei, yra įgyjama ilgos praktikos, tikslumo ir eksperimentavimo keliu.
„Kaunas Photo“ festivalyje buvo organizuotas pinhole projektas Savanorių prospekte, galbūt, mes, žiūrovai to rezultatus kažkur galėsime pamatyti?
Taip, tai tiesiogiai susiję su „Kaunas Photo“ festivaliu, tai juk nevienadienis fotomeno renginys. Jau daugeli metu savo kūryboje naudoju pinhole techniką, tačiau rimtai imtis camera obscura instaliacijų vis nesiryždavau.
Persilaužimas įvyko šių metu pavasari, Portlande, PhotoLucida fotografijos festivalio metu, kai mes su Mindaugu Kavaliausku (festivalio direktorius, pagrindinis organizatorius, – red. past.) aptarinėjome mano galimybę dalyvauti šių metu Kaunas Photo programoje, ir jo organizuojam Savanorių projekte. Pagalvojau kodėl gi neišbandžius camera obscura, Mindaugas pritarė šiai idėjai ir aš ėmiausi darbo. Taip gimė „Outside In(n)“ fotografijų ciklas, kurio pagrindu buvau maloniai pakviestas i „Kaunas Photo 2009“.
Apie alternatyvias realybes
Nuotraukos fotografuotos mieste įgauna netikėtų estetinių ir kontekstinių bruožų. Jūsų nuotraukos suteikia kelionės laike įspūdį, technika mus tarsi nukelia į praeitį dabartyje. Tai sunku paaiškinti. Viena vertus techniškai jos atrodo belaikės, kita vertus – pasimaišo tai dangoraižis, tai automobilis, tai plastikinė kėdė, kurie mums tarsi sako, kad šitie vaizdai iš tiesų kažkur egzistuoja duotuoju laiku. Ar sąmoningai siekiate prarasti laiką ir erdvę savo darbuose ar tai intuityvus pasaulio matymas?
Manyčiau, kad savo kūryboje intuityviai naudodamasis pinhole technika sąmoningai „užmuilinu“ laiką ir „neryškiai“ interpretuoju erdvę, tai yra sąmoningai pasikliaunu intuicija.
Serijoje „After Glow“ jaučiame susiliejant praeitį ir dabartį. Tai Las Vegas dienos šviesoje, toks realistiškai drovus ir paprastas. Panašu į pasivaikščiojimą po ištuštėjusį atrakcionų parką, o galbūt tai ką tik baigto filmuoti televizijos serialo filmavimo aikštelių labirintas, perkrautas skirtingo laikmečio butaforinėmis dekoracijomis. Fotografijose nėra žmonių. Juodai baltu foto-atspaudų tonavimas sepija dar labiau sustiprina laikmečio neutralumo jausmą.
Kodėl serijai demonstruotai „Kaunas Photo 2009“ fotografavimo vieta pasirinkote viešbučių kambarius?
Viešbučio kambariai – universaliai neutrali teritorija, laikinas vienišo keliauninko prieglobstis, į kurį projektuojamas gyvas realaus miesto audinys. Aklinai užtemdytuose languose paliekama nedidelė apvali skylutė, pro kurią į vidų veržliai skverbiasi šviesa ir ant sienų piešia išvirkštinį urbanistinį motyvą. Esame mieste neišėję iš kambario, ir bandome atlaikyti nepažįstamo miesto „svorį“. O kita kartą kyla toks jausmas lyg tai butu praėjusios dienos įspūdžiai mūsų pasąmonės dienoraštyje, kurie kantriai ir tvarkingai laukia musu interpretacijos.
Daugelio viešbučių savininkai, kantriai išklausę Outside In(n) projekto sumanymo, geranoriškai ir lengvai patiki raktus nuo pasirinkto kambario. Vaizdas pro langą ir interjero dekoras yra vienodai svarbus kambario atrankos procese. Viešbučiuose turi galimybę pasirinkti.
Paminėtina, kad žiūrėdamas į „After Glow“ pasijunti perkeltas į alternatyvią realybę ir alternatyvų laiką. Las Vegas tikrąja to žodžio prasme yra alternatyvi realybė, į kurią bėgama iš miestų ir miestelių. Koks jausmas ten gyventi?
Tik persikėlus gyventi į „neono karalystę“ alternatyvi realybė atrodė gan patraukliai. Ilgą laiką mano darbas buvo tiesiogiai susijęs su alternatyvios realybės konstravimu. Gyventi buvo galima, viskas buvo nauja ir šventiška. Pažinome dykumą ir jos kaitą įvairiais metų laikais. Primiršome kaip atrodo žalia spalva. Išmokome saugotis saulės ir kantriai laukti lietaus. Stebėjome beprotišką miesto augimą. Las Vegaso miestui esant geografiškai patogioje vietoje, kelionės į kitas gamtiškai ir kultūriškai patrauklesnes vietoves buvo puikus būdas praleisti savaitgalius ir pažinti Amerikos Vakarus. Ilgainiui alternatyvi realybė peraugo į tuštybę, o musu susižavėjimas peraugo i nerimą ir nepasitenkinimą. Pasiilgome lietaus…
Populiariojoje kultūroje įprasta fragmentuoti Ameriką, pavyzdžiui, daugybė žmonių nebuvusių JAV iš filmų, knygų ir kitų populiariosios kultūros produktų žino, kokia yra Amerika. Ir pačios JAV kultūros industrijos tokius produktus parduoda ir platina šitas legendas: tyliuose priemiesčiuose nupjautomis vejomis gyvena nusivylusios namų šeimininkės, dykumos kuriose gyvena serijiniai žudikai, yra Majamyje ar Los Andžele gyvena turtingi ir gražūs, o Rytų pakrantėje stūkso arogantiškas ir intelektualus Niujorkas ir t.t.. Kokia ta kitokia Amerika, kurios vaizdai nepasiekia per populiariąją kultūrą?
Išradinga, kūrybinga, nuoširdi, pasitikinti savimi, naivi ir kasdieniškai nepakartojama.
Ar skiriasi fotografinis įkvėpimas Lietuvoje ir JAV, kas tie objektai čia ir ten, kurie prašosi objektyvo akies?
Manau, kad neskiria. Aš esu aš kur aš bebūčiau. Skirtumas gal tas, kad Lietuvoje nelabai spėju įkvėpti, o jau iškvėpti reikia… tokie trumpi mano apsilankymai tėviškėje.
Nuorodos
Dariaus Kuzmicko foto-veiklos puslapis.
Kaunas Photo puslapis
Artimiausi renginiai
Lapkričio 21 d. 19 val. festivalyje „Aura ir kiti demonai“ vakaras skirtas „Kaunas Photo 2009“.
Akcijos “Savanoriai” pristatymas su vedančiuoju D. Kuzmicko „Savanorių“ portfolio.
Kaunas Photo 09 katalogo “Kaunas Photo RECYCLED: 9 fotografijos pamokos” pasitikimas
Komentarai