LFF: „The Fantastic Mr. Fox“ arba vogti kartais yra OKEI

Šiais metais Londono filmų festivalis (dėl visa ko – BFI Times London Film Festival) gan drąsiai atidarymui pasirinko stop-motion animaciją, Wes Anderson ekranizuotą Roal Dahl „Fantastic Mr. Fox“, apie kurį buzz sukosi jau gan ilgai. Aišku, gyvūnus įgarsino žvaigždės, aišku, čia Dahl istorija, kurią visi myli, o filme pasirodo ir savo banjo gabalą atlieka nacionalinis lobis Jarvis Cocker, bet faktas, kad Wes Anderson savo cult status užsidirbo su „Rushmore“ ir „The Royal Tenenbaums“, o paskui sekę „Life Aquatic with Steve Zissou“ ir „Darjeeling Limited“ pamažu pradėjo riedėti žemyn kalvele. Tai kaip dabar su naujuoju?

Daugiausiai problemų Wes visada turėjo su kartojimusi – stilius nesikeičia, skirtinguose filmuose tik minimali aktorių rotacija. Ir viskas taip quirky, kad Andersoną galima būtų kaltinti išmynus kelius ir sumobilizavus publiką tokiems twee kliedesiams kaip „Juno“ arba „Garden State“. Tas pats vyksta ir su naujausiu kūrinėliu. „Fantastic Mr. Fox“ toliau važiuoja tais pačiais bėgiais, tik dabar Wes pirmą kartą dirba su animacija.

Istorija tokia: Mr. Fox (gyvūnas – lapė, balsas – George Clooney) yra žavus banditas, tačiau dėl ramaus šeimyninio gyvenimo paaukoja savo kleptomaniškus polinkius. Bet! Po kurio laiko ramuma pradeda lapę užknisti ir jis vėl ima vogti iš savo naujų kaimynų – ūkininkų. Pagal filmo logiką viskas su tuo yra gerai, nes ūkininkai nemalonūs ir šiaip kažkokie keisti, o lapė – faina ir su draivu, trumpai tariant Mr. Fox yra Robinas Hudas arba Tadas Blinda. Viskas rokenrol iki tol, kol pasirodo, kad ūkininkai yra kerštingi ir ruošiasi vagį sumedžioti. Išaiškėja, kad (fantastic?) Mr. Fox į pavojų įstūmė ne tik savo šeimą, bet ir visą bendruomenę po žeme gyvenančių laukinių gyvūnų.

Kitus veikėjus įgarsina sena režisieriaus chebra: Mr.Fox sūnus – paauglys su savivertės problemom (lapė, Jason Schwartzman). Bill Murray, barsukas, yra advokatas. Willem Dafoe yra neadekvačiai agresyvi ir psichiškai nestabili žiurkė. Meryl Streep – Mr. Fox žmona su neaiškia wild praeitimi. Kažkur fone dar tūsinasi Adrien Brody ir Owen Wilson.

Viskas filme labai gražu. Nuo miniatiūrinių rakandų lapių urve iki įspūdingų backgroundų. Per spaudos konferenciją Andersonas sakė, kad jau ilgai norėjo pastatyti filmą su kailiniais gyvūnais, nes jį visada žavėjo kailio tekstūra. Ypač kietai atrodo gyvūnų lėlių close-upai, kai tas kailis nuo vėjo juda ir banguoja. O per sceną su visiškai neaišku iš kur atsiradusiu ir kokį vaidmenį atliekančiu vilku (jis tiesiog stovi ant apsnigtos kalvos ir atrodo vienišas ir liūdnas) aš vos neapsiverkiau. Šitą filmą reikia žiūrėti dideliam ekrane, nes per apmusijusį laptopo monitorių jis bus praktiškai bevertis. Esmė čia ne istorijoj, ne veikėjų charakteriuose ar dialoguose, esmė čia yra REGINYJE.

Su soundtracku Wes irgi pasistengė. Jarvis su savo dainele, pilna „doodly-doo“ ir „deedly-da“, kurią vienas iš ūkininkų filme sutrashino kaip horrible songwriting, pridėjo „Fantastic Mr. Fox“ daug nemokamo haipo iš nuo britpop atlikusių pono Cockerio fanų. Dar įmesti trys Beach Boys gabaliukai, o bendram muzikiniam fone dominuoja banjo ir žiaunų arfos. Tikrai veža, mielai įsigyčiau.

Šituo darbeliu Wes Anderson nieko per daug nenustebino ir nešokiravo. Jo fanams filmas tikriausiai patiks, bajeriai bus juokingi ir visi awkward veikėjai puikiai suprantami. Tiems, kurie jau nuo seno Andersono nekenčia ir vadina jį pretentious debilu, „Fantastic Mr. Fox“ sudiržusios širdies nesuminkštins. O visiems kitiems pasižiūrėti filmą nepakenktų – pasigrožėti lėlininkų darbu ir pasiklausyti Beach Boys, žiaunų arfos, Cloonio ir Schwartzmano balsų – verta, kodėl gi ne.