Gera eiti į spektaklį apie jį nieko nežinant. Nepaisant to, kad pažįsti jo tekstų autorių ir režisierių suomį Kristianą Smedsą bei matei visus jo Lietuvoje statytus spektaklius. Tačiau į teatro festivalio „Sirenos“ programą įtrauktas spektaklis „Mental Finland“ („Vaizduotės Suomija“) nuo kitų skiriasi ne tik tuo, kad savo biudžetu viršijo pusę milijono eurų. Vietoj Kristianui jau įprastų solidžių A. Čechovo („Vyšnių sodas“), F. Dostojevskio („Nusikaltimas ir bausmė“) tekstų interpretacijų mes išvystame švento pykčio komediją. Kurios ironija, kaip ir kava – juoda ir stipri.
Sekant aprašu, „Mental Finland“ turėjo būti istorija apie tai, kaip 2069- aisiais visagalė Europos Sąjunga išplito po visą kontinentą ir priėmė naują, antikinį vardą – Romos imperija. Dingo sienos, išnyko kalbos, buvo uždrausti nacionaliniai įpročiai ir keistenybės. Tačiau romėnai sužino apie grupelę maištininkų, kurie, kaip pasirodo, yra suomiai. Jie gyvena milžiniškame konteineryje, puoselėja savo kalbą bei papročius ir neigia visus naujosios imperijos įstatymus.
Meninę Kristiano Smedso viziją, padedamą įgyvendinti scenografės Jūratės Paulėkaitės bei tarptautinės aktorių, šokėjų ir muzikantų komandos supratau šiek tiek kitaip. Šiame vienu lūpų kampučiu besišypsančiame projekte buvo juntamas aštriu suomišku peiliu pjaustomos šiandienos Europos Sąjungos piliečių vilčių ir refleksijų pyragas. Esminis sluoksnis būtų toks-išgyvenome Staliną ir Gorbačiovą, tačiau keliaklupščiaujame naujam valdovui- ES.
Kaip pradedamos revoliucijos? Tikriausiai nuo savęs paties. Šventos neapykantos komedijai prasidėjus raginimu dulkinti visus aplinkui- artimiuosius, vaikus, gyvūnus pajutome ir daugiau ingridientų. Sveiko gyvenimo prieskonis „Esi tai, ką valgai“, greitai išspjaunamas. Ir ne tik- galima būtų pasakyti grubiau, bet ir taip puikiai žinome, kokiu pavidalu pasibaigia mitybos grandinė. Kovojame su didesniais už mus, kovojame su savimi, tačiau vis tiek esame tai, kas esame- laukiniai barbarai, ryjantys mėsą. O jei tiksliau- vieni kitus.
Spektakliui įsibėgėjant ir kuo toliau, tuo labiau virstant komiksu kur prieš tai scenoje nušautas herojus kitoje jau ramiai sau ryja bananą, pasigedau dramaturginio siūlo, suveriančio visus išsibarsčiusius epizodus arba pabandžiusius atsikratyti savo herojais ar išspręsti jų likimus kitokiu būdu. Antra vertus, šis chaosas savaip žavingas- tarsi knygos skaitymas, kurios autorius kiekviename puslapyje primena- „Brangioji, skaitai fikciją ir gali pamiršti tai, kas jau užversta“. Todėl neseniai ieškomais banditais buvusių personažų kaukių nusiėmimas ir atsivėrimas- neva, jie yra tik aktoriai, kurie negavo honorarų- ne itin nustebino. „Mental Finland“ personažai neturi likimų. Dar daugiau- jie jų vengia ir negali būti uždaryti siužeto narveliuose. Režisieriaus teigimu, nuo pat pradžių turi būti visiškai aišku, kad spektaklis nepretenduoja į tikrovę, kad tai – tik vaidinimas. Be to, Kristiano manymu, netikri yra ne vien veikėjai scenoje, bet ir šiandieniniai žmonės, nes nėra nieko amžino, nėra objektyvios ir nenuginčijamos tikrovės. Tad ir teatras tėra vienos iš galimų realybių imitacija.
Tai iliustruoja spektaklio pradžia, pasitikdama efektų pliūpsniais ir sykiu pateikdama žiūrėjimo kodą bei visrakčius. Nors čia pat gyvai realybės šou principu filmuojanti kamera ir ekrane pateikiami išdidinti aktorių veidai dažnai priversdavo suabejoti, ar esu teatre, ar spoksau televizorių. Tačiau negali prikišti nepagrįstumo besimėgaujant technologijomis- scenai virtus didžiule projekcija įtraukdavo tiek kičiniai peizažai, tiek poetiškai burbulais išplaukusi siurrealistinė (suomės?) mamos istorija, kaip jos namai ir vaikai užtvino vandeniu. Galbūt natūralu, kad scenoje karaliaujantis chaosas, humoro jausmas ir estetika priminė tautiečio kino režisieriaus Akio Kourismäkio stilistiką. Juolab, kad ir pastarojo filmų personažai nevengia visų suomiškai keistų dalykų- saunos, promilių ir ypatingo prieskonio- gyvo dainų atlikimo. Nesvarbu, ar tai būtų suomiškas valsas, popsas ar rokas. Aktoriams paėmus gitaras ir būgnų lazdeles į rankas, išgirdome ir tai.
Visa kita- pilna koja demonstruojama suomių ir svetimšalių konfrontacija bei iš kultūrinio nesusikalbėjimo gimstanti netolerancija. Arba- asmeninės psichologinės traumos, subrandintos vaikystėje- lytiškai savo mažametį vaiką išnaudojantis tėvas ar pėdos pirštus nukapojusi motina, kuri pasiteisina: „Norėjau, kad nustotum verkti“. Ar po tokių išgyvenimų dar išgyvenama? Ne, ir kaltinamoji apklausa vyksta tarp jau mirusio sūnaus ir dar sėkmingai orgijose geriančių ir bananus kemšančių tėvų. Režisierius negailestingai žudo veikėjus, kurie iš tiesų jau ir taip yra mirę.
Panašiai dar kartą pribaigiamas Kąlėdų senis, iš kurio seniai likęs tik mitas arba Laplandijoje net ir vasaros sezonu su japonų vaikais besifotografuojantis personažas. Spektaklyje jis ne toks draugiškas- dovanėlių laukiantiems vaikučiams „atskaito“ moralą, kad nė vienas iš tiesų jų nenusipelno- uosto klijus, šlapinasi lovoje, vagia, žiauriai apmėto akmenimis kaimynų berniukus ir t.t. Konfliktas išsprendžiamas užglaistant didaktinius kampus vėl tomis pačiomis promilėmis- senelis prigirdomas ir… nukryžiuojamas prie roko reklamos stendo. Tikėkimės, kad tik iki kitų Kalėdų.
Dar vienas gražus pasažas- ironiška dainelė apie vyrų pasaulį, kuriame važinėja žaisliniai tankai ir skraido (iš tiesų salėje paleistas) malūnsparnis. Bet kas gi būtų šis vyrų pasaulis be kekšių ir kambarinių? Įdomu, kaip reagavo suomių feministės į dainelės žodžius apie vyro pirkimo galią, pamaloninančią visas mergaites? Taip, galima pirkti poeziją, galima pirkti žmogų, tikriausiai galima nusipirkti ir patį kapitalizmą.
Stebėdama neva suomiškai tipiškas ydas, ironiją ar poelgių motyvus, pagalvoju, kad iš tiesų šie bendra(ne)žmoniški dalykai tinka visai planetai. Vadinasi- ir lietuviams, spektaklyje vadinamiems „baby capitalist“.
Komentarai