Julija Matulytė – viena tų žmonių, kurie labai anksti suvokia kuria kryptimi eiti. Lietuvoje įvertinta fotografijos srityje, Anglijoje ji pasirinko platesnį meno skeptrą. Tokį sprendimą ji padarė neatsitiktinai, nes ji nori daryti tik tai, kas jai atrodo tikra. Kaip ją apibūdino vienas bičiulis – kaip „žmogus ant lyno“ – ištiestomis rankomis laikantis balansą, siekiantis svaiginančio aukščio, balansuojantis ties bauginančia praraja, einantis įtemptu lynu, o tikslas nesuprantamas – turi pereit nuo vieno stogo iki kito – bet žinai, kad darai tik tą, kuo tiki.
I dalis – Atvirlaiškis apie Lietuvą
Kaip prasidėjo pažintis su fotografija? Kokiais kitais būdais išreiški savo potyrius?
Fotografija susidomėjau dar mokykloje. Traukė detalės, šviesa, spalvos, kompozicija. Tuo pačiu metu mokiausi piešti ir tapyti (baigiau J. Vienožinskio meno mokyklą), bandžiau įvairias medijas, padedančias kuo tiksliau perteikti tai, kas rūpėjo. O fotografija patraukė garsiojo „lemiamo momento“ įtaiga, provokavo žodžių nuotrauka ir fotografija sugretinimas. Nors pastaruoju metu nenaudoju fotoaparato, „pleškinu“ tik telefonu, iš tikrųjų nenutolau nuo šios medijos, taip tikrai nėra. Gal tik atsiribojau nuo tiesioginio – materialaus fiksavimo, bet ne nuo filosofijos: „fotografuoju“ akimis bei sąmone, nuolat persekioja formų, spalvų ar krypčių, įvykių ar įspūdžių modeliavimas. Tik dabar domina, kaip tai išreikšti kitomis priemonėmis, sakykime, garsu. Svarbiausia – idėjos, ne naudojama technika. Tą supratau būdama čia, pradėjusi tarpdisciplinines studijas. Man neaktualu, kokia medija išreikšta idėja, svarbus jos nepastebimas, bet veikiantis krūvis.
Dažnai žmones užsiimti menu paskatina tam tikri autoritetai. Galbūt susidomėjimą menu inspiravo koks nors Lietuvos/ užsienio menininkas, o gal tiesiog žmogus „iš šalies“?
Turiu paprastą gražų atsakymą – man padeda mano mama. Tai žmogus, kuris mane nuolat remia ir kritikuoja, kai reikia, pagiria, kai reikia, užduoda smarkesnį klausimą. Bet iš tikrųjų, turiu galybę neįtikėtinų mokytojų, tiek Londone, tiek Vilniuje, kurie kreipia mano mąstymą, ranką, akį. Beviltiška juos vardinti – būtų ilgas sąrašas žinomų ir nieko nereiškiančių vardų. Tarp jų ir menininkai, ir rašytojai, ir tiesiog pakeleiviai…
Lietuvoje turėjai galimybę išbandyti plunksną platesnei auditorijai. Tad galbūt Tave traukia ir menotyra? Ar analizuoti Antano Sutkaus knygą buvo tiesiog įdomus savęs išbandymas?
Labai traukia rašymas. Menotyros prisibijau, nes manau, kad tai itin aukšta lyga, kurioje užtikrintai žaisti galėsiu negreitai. Todėl labai nedrąsiai ėmiausi svarstyti apie Antano Sutkaus monografiją. Norėjau padėkoti žmogui, kuris kažkada vienas pirmųjų pastebėjo ir įvertino mano dar pirmuosius moksleiviškus bandymus, tuo paskatinęs tęsti kūrybą.
Gimtąjį kraštą pradžiugini ir savo kūrybos pristatymais. Šiais metais „Penktadienio mene“ pristatei savo filmą („Man | sea“?). Kokie buvo atsiliepimai ir kokia filmo idėja?
Atsiliepimų aš negirdėjau, nes pati tuo metu Vilniuje nebuvau, o pasinėrusi į darbus, pamiršau pasiklausinėti. Už pristatymą esu dėkinga savo artimai draugei, kuri kantriai laukė, kol filmas „keliavo“ internetu į jos kompiuterines laikmenas. Be to, filmas rodytas ne tik Lietuvoje, jį suvokti galėjo ir „London Gallery West“ lankytojai. „Man | sea“ – tam tikras vaizduotės pratimas, koncentracija ties naratyvu apie daugialypį žmogaus santykį su jūra.
II dalis – Odė Anglijai
Kas buvo sunkiausia išvykus iš namų?
Sunkiausia mokytis atsirinkti, kas vertinga, kas pakeliui, nesiblaškyti ir nepanikuoti, iškilus naujoms nepažįstamoms aplinkybėms, o prieš priimant sprendimą gerokai pagalvoti ir apsispręsti. Vis dėlto turiu pripažinti, kad savarankiškas gyvenimas turi daugybę privalumų. Apie daugybę buitinių dalykų net nesvarstau – ką reikia padaryti, padarau.
Kokias studijas pasirinkai Anglijoje?
Studijuoju Mixed Media Fine Art, Westminsterio universitete, dabar jau trečius, paskutinius metus. O šį rudenį dar papildomai pradėjau lankyti filosofijos ir psichoanalizės kursą Londono universiteto Birkbecko koledže.
Kodėl pasirinkai būtent šią studijų kryptį?
Mokykloje buvau tikra, kad studijuosiu fotografiją. Bet, manau, laiku supratau, kad nenoriu savęs apriboti 2 dimensijų vaizdu ir pasirinkau šią plačią studijų programą. Norėjau save išbandyti erdve ir laiku grįstose medijose.
Kokie asmenybės, virsmai/pokyčiai įvyko studijų metu?
Pradėjau į viską žiūrėti ramiau, išmokau mainais už praradimus gauti iš gyvenimo ženkliai daugiau – patirtį. Supratau, kad žinių bagažas menkas, o galimybių plėsti akiratį – daugybė. Svarbiausia – netingėti ir nebijoti. Ūgtelėjau per tą laiką. Dar supratau, kad laikas matuojamas ne dienom, ne metais, ne atliktais darbais…
Daugybė talentingų žmonių emigruoja (nors ne visam laikotarpiui) dėl stereotipo, kad kitose šalyse atsiveria didesnė galimybė tobulėti (universiteto ir ne tik aplinkoje), kurti, rengti parodas bei lengviau užmegzti pažintis. Ar jau teko su tuo susidurti asmeniškai pačiai?
Taip, žinoma. Kita vertus, bet koks aplinkos pakeitimas yra gaivaus oro gūsis. Nebūtina toli važiuoti. Nors turiu pripažinti, kad Anglijoje labai daug ką žymiai lengviau pasiekiu – knygas, aparatūrą, parodas, meno ir kultūros įvykius. Lengviau susitikti su menininkais, jau turinčiais „pasaulinį“ vardą, o šiek tiek įdėjus pastangų ir lėšų, nesunku ir pačiam surengti parodą, integruotis į savo interesų terpę.
Ar pačiai buvo atsivėrusi galimybė rengti parodą Anglijoje?
Personalinės parodos dar neturėjau, mąstau apie tai, bet neskubu. Tuo tarpu kartu su kursiokais jau po truputį rodom savo darbus galerinėse erdvėse. Be to, kiekvieną semestrą mūsų kūrinių peržiūros yra atviros publikai, juokaudami vadiname jas parodom – baltos sienos ir estetiškas eksponavimas, plakatai ir pakvietimai, atidarymai… Šiuo metu su kolegomis galvojam apie vieną rimtesnį parodinį projektą. Reikia tik rasti laiko.
Vis pabrėži laiką, jo trūkumą, o kokie pojūčiai Tave dabar užvaldę? Su kuo Tau asocijuojasi ši diena?
Pojūčiai labai įvairūs – fiziškai pavargus, bet galva verda, kažką galvoja, aš stebiu tą vidinį vyksmą ir stengiuos nepraleist, kas naudinga. Ši diena man primena varinę spalvą – saulės, lapų ir Tate Modern plytų, į kurias žiūrėjau pro darbo langus.
Menininkui (ir būsimam ar bandančiam juo tapti) labai svarbi vidinė būsena. Kokiu vienu sakiniu/ citata apibūdintum dabartinę savo emocinę būseną?
Ją apibūdino mano bičiulis – kaip „žmogus ant lyno“ – ištiestomis rankomis laikai balansą, svaigina aukštis, baugina praraja, lynas įtemptas, tikslas nesuprantamas – pereit nuo vieno stogo iki kito – bet žinai, kad darai tik tą, kuo tiki. Taigi – nepatvariai stabili mano būsena.
O ar ta nepatvariai stabili būsena netrukdo tobulėti? Iš kurios semiesi medžiagos, potyrių, kurie paskatintų kurti?
Kaip tik padeda. Iš tikrųjų įkvepia – kasdiena. O dažniausiai jaučiu, kad turiu spyruoklę, kuri, aplinkybių suslėgta iki kritinio taško, šauna iš rimties būvio ir stumteli kažką suformuoti.
Iš sukurtų serijų galima susidaryti įspūdį, kad ši spyruoklė iššauna neretai. Kaip gimsta Tavo fotografijų serijos?
Fragmentiškai kūrybą (ne tik fotografijų serijas) pristačiau savo puslapyje. Sudėtinga apibūdinti vieno ar kito projekto sukūrimo aplinkybes. Nemažai keliauju, tad idėjos dažniausiai gimsta kažkur tarp.
Ar ketini ir po studijų likti Anglijoje?
Taip, savo perspektyvą sieju ir su Anglija, tačiau tikiuosi, kad turėsiu galimybę save išbandyti ar realizuoti ir kituose kraštuose.
Galbūt ir dabar kuri kokį projektą? Kaip jis bus realizuotas?
Dabar toliau dirbu su garsu bei vaizdu, gilinuosi į komunikacijos, kalbos ir percepcijos temas. Artimiausias projektas bus rodomas kilnojamoje Colino Campbello mini-galerijoje „The Sink“. Būsima video instaliacija plėtoju parodos koncepto (creed – tikejimas, pažiūros, kredo) ribose.
O kaip įsivaizduoji save po 5 metų kaip menininkę(ir ne tik)?
Įsivaizduoju, kad nemažai keliausiu. Tik tiek ir išeina įsivaizduoti. Juk visados vyksta nuolatinis kitimas ir judėjimas.
Komentarai