Savaitgalis baigiasi pirmadienį

Įvairiausi menininkai pastaruoju metu renkasi gyventi Berlyne. Tai jie darė visada. Čia steigiasi daugiau galerijų nei visuose kituose Europos miestuose,. Gal išskyrus salos sostinę. Ir ją užpildo meno pižonai ir meno juodadarbiai, kurie dienomis užsidirba duonai kavinėse, o vakare žaidžia meną. Arba šoka kaip išprotėję pagal balkanų, romų, rusų, klezmer muziką…

Turbūt dabar nekeista, kad leiblas „EastBlok“ ir fenomenalūs jo rinkiniai „Balkan Beats“ ir „Cafe Sputnik“, pasakojantys apie paslaptingąją Kusturicos ir Bregovičiaus Europą, gimė būtent čia. Apie tai kalbamės su netrukus Lietuvoje viešiesiančiu „world music“ atstovaujančiu DJ AK, arba legenda tampančių „Balkan Beats“ serijos leidėju Alexander Kasparov.

Žinom, kad esi kilęs iš Azerbaidžano… Papsakok, kaip atsiradai muzikos versle, o vėliau Berlyne ir su Armin Siebertu įkūrei leiblą EastBlok music?

Mane visą gyvenimą žavėjo ir lydėjo muzika, nors pagal išsilavinimą aš esu filologas. Į muzikos pasaulį įsitraukiau 1987 metais, ir nuo tol iš eilės buvau – muzikos žurnalistu, iš pradžių spaudoje, paskui televizijoje ir radijuje, buvau didžėjus, grupės vadybininkas, paskui tapau programų direktoriumi pirmoje Rusijos radijo stotyje su amerikietišku kapitalu Radio Maximum.

Paskui dirbau 10 metų EMI – Varšuvoje, Maskvoje, Londone ir Berlyne. Mečiau darbą būdamas EMI Viceprezidentu rinkodarai Rytų Europoje, ir prieš penkis metus kartu su partneriu Armin Siebert įkūrėme savo leiblą „EastBlok Music“.

Labai garsių jūsų leiblo kompiliacijų „Balkan Beats“ anonse rašoma, kad visą tą „balkan“ bangą 90-ųjų pradžioje pradėjo į Berlyną naujo gyvenimo kurti atvykęs bosnis Robertas Soko ir jo vakarėliai… Ar jūs pažįstami asmeniškai, ar teko daug dirbti kartu?

Taip, mes tuo metu ieškojome šviežių idėjų, ir jau kokius keturis metus pažinojome Robertą, ir taip prasidėjo… Kartu mes sudarėme 3 rinkinius iš dabar jau legendinės serijos „Balkan Beats“. Tada Robertas daugiausia sukosi garsiame klube „Mudd“, kuris iš tikrųjų buvo įkurtas dar 80-aisiais Niujorke, paskui užsidarė ir buvo perkeltas į Berlyną. Dabar Robertas ir jo vakarėliai persikėlė į naują vietą – tai klubas „Lido“.

Kaip pavyksta “Balkan Beats” kontekste sujungti tokias įvairias kultūras kaip slavų, žydų, čigonų ir Balkanų tautų? Ar kuri nors iš jų dabar „ima viršų“?

Visos šitos kultūros yra susijusios ir susipynusios, nes šių tautų žmonės per amžius gyveno kartu ir jų kultūros maišėsi. Nemanau, kad kažkurios iš jū muzika dominuoja, vietos pakanka visiems, bet tikrasis grožis yra kai šios kultūros ir muzikos bendrauja, maišosi, ir iš to išeina kai kas naujo ir žavingo. Mes, kaip leidėjai ir kaip didžėjai, niekada nesilaikėme ir nesilaikysime dogmų!

Jūsų rinkiniuose „Balkan Beats“ šalia yra visai nežinomos grupės, bet tuo pačiu ir labai labai žinomi atlikėjai kaip pavyzdžiui Kayah ar Kazik iš Lenkijos, kurie ten yra pop superžvaigždės, aš jau nekalbu apie Bregovičių ar Kusturicą… Kaip sekėsi su jais susibendraut?

Iš tikrųjų, su visais sekėsi gerai. Po pirmųjų leidinių žmonės jau žinojo mūsų leiblą ir rinkinys yra gerai žinomas, todėl dabar niekam nebereikia nieko įrodinėti. Daugelį žmonių pažinojome iš anksčiau. Paminėjai Goraną Bregovičių – aš jį pažįstu ilgus metus, ir jis yra ne tik fantastiškas menininkas, bet ir labai mielas žmogus. Juk šiaip ar taip – tai jis buvo pirmasis, nuo kurio visas pasaulis „susirgo“ Balkanų muzika. Ir man, ir daugeliui kitų jis buvo ir yra tas vienintelis Numeris Pirmas. Paprastai jo vadyba neduoda jo dainų licencijų rinkiniams, bet jie visada padarydavo išimtį „Balkan Beats“.

Kaip šiandien žvelgi į “Balkan Beats” evoliuciją nuo pirmojo rinkinio iki trečiojo, ir ar galima tikėtis “Balkan Beats vol. 4”?

Na, manau “Balkan Beats vol.3” yra viso mūsų darbo viršūnė, bet man patinka visos trys dalys. Antrajame rinkinyje mes truputį paeksperimentavome, tačiau trečioji dalis tai neperdedant didingas derinys visų geriausių šiuolaikinių Balkanų atlikėjų.

Ar bus dar vienas „Balkan Beats“?

Mums pasirodė, kad nereikia kartotis. Ir netapti tokiu “prekės ženklu“, kaip, pavyzdžiui, „Buddha Bar“ (vienuolika to paties pavadinimo rinkinių, čia be specialių leidinių – red. past.). Todėl kitais metais leisime naują Balkanų muzikos rinkinį. Ir truputį „kitokiu kampu“…

http://www.youtube.com/watch?v=8ueGYO57JSA

Jei pažvelgti į Balkanų muziką… į pastaruosius du dešimtmečius – kas vis dėlto būtų patys patys atlikėjai ir kompozitoriai?

Na, Goraną Bregovičių aš jau paminėjau. Prie šito trumpo sąrašo pridėčiau Fanfare Ciocorlia ir Kiril. Bet, be abejo, pasaulyje dabar yra tiesiog labai daug talentingų Balkanų muzikos atlikėjų…

Jūs taip pat išleidote ir (post-sovietinės stilistikos elektroninės muzikos) rinkinį “Café Sputnik”, kodėl nebuvo jo tęsinio?

Aš manau, kad pirmam rinkiniui, tikrai išrinkome pačią geriausią šios pakraipos muziką, ir dainos kurias mums atsiuntė, kurias išgirdome vėliau tikrai neprilygo patekusioms į rinkinį. Ir šios muzikos scena yra daug siauresnė, nei Balkanų muzikos. Jei kada surasime pakankamai medžiagos sudaryti „Café Sputnik” tęsinį, mes tokią kompiliaciją tikrai išleisime.

http://www.youtube.com/watch?v=qVtFzbJe9os

Beje, ar šiais laikais daugiau parduodate kompaktinių diskų su savo rinkiniais, ar skaitmeninių dainų įrašų?

Mes vis dar daugiausia parduodame fizinių kompaktinių diskų, nes turime platintojus praktiškai visame pasaulyje, bet reikia pasakyti, kad pardavimai internete auga ne savaitėmis, o dienomis.

Sugrįžkime prie gyvų pasirodymų ir vakarėlių… apie klezmer dabartinį populiarumą Berlyne sklinda legendos. Kodėl taip yra? Kas yra varančiosios jėgos po šituo reiškiniu?

Tai nėra vien klezmer muzika – visa Rytų Europos muzika yra labai populiari Berlyne, ir taip yra dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, Berlynas Rytų Europai yra tai, kas Lotynų Amerikai – Majamis. Pastaraisiais 50 metų, o ir seniau čia buvo ir dabar auga skaitlingos rytų europiečių bendruomenės – lenkų, žmonių iš visos buvusios Jugoslavijos, žydų, rusų – ir jie su savim atsivežė savo kultūrą, savo vakarėlius, restoranus, savo koncertus, įrašų kompanijas, paskui radijo laidas ir taip toliau…

Aišku, iš pradžių visą šitą susidomėjimą vežė keletas renginių ciklų kaip Roberto „Balkan Beats“ ar „Russendisko“, ir įsisuko daug įrašų kompanijų kaip mūsų „Eastblok“, „Asphalt Tango“, „Oriente“, „Raumer“ ir dar keletas kitų mažesnių.

Paminėjai užsidariusį “Mudd Club”, bet kur dar Berlyne galima išgirsti tą – balkanų, klezmer muziką savaitgalį? Tarkime mes atvykome į tą Hauptbahnhof Centrinę geležinkelio stotį, ir kur tada?

Taip, „Mudd Club” nebėra, bet yra dar daug kur apsilankyti. Berlynas yra šiaip ar taip pirmaujantis party miestas pasaulyje, ir jis tikrai niekada nemiega, tai visai gali būti, kad įžengsi į klubą penktadienio vakare, ir tada eisi ten, šen, ir dar kitur, ir aplankęs šimtą klubų, namo pareisi pirmadienį paryčiais. Didysis veiksmas vyksta keturiuose rajonuose: Mitte, Prenzlauberg, Kreuizberg ir Friedrichshain. Jei sugebėsi aplankyti visus keturis per savaitgalį, tai jau bus daugiau nei reikia žmogui!

Koks yra skirtumas didžėjauti grojant world muziką – klezmer, balakanų, ir taip toliau, ir kuo tai skiriasi nuo elektroninės muzikos – house ar trance? Kur teko pačiam groti?

Man atrodo, kad world music tiesiog yra daug įvairesnė nei house ar trance – kiekvienas pasirodymas yra tarsi kelionė per skirtingų pasaulio kultūrų ritmus ir groove! Aišku, tai ką grojame nėra „gryna“ folk muzika – tai kūriniai, kuriame daug elektronikos įtakos iš house, drum‘n‘bass, ir net minimal ar techno scenos. Aš didžėjavau nemažai vietų, bet vistiek mieliausia yra Berlyne, kur kiekvieną pirmą mėnesio ketvirtadienį aš groju gerai žinomoje „Kaffee Burger“.

Šiaip pasirodyti scenoje ir didžėjauti po Boban Markovič Orchestra – pakankamai keistas, bet malonus jausmas. Džiaugiuosi, kad tai vėl patirsiu, kai Bobano ansamblis spalio 8 dieną kartu su grupe iš Amerikos Slavic Soul Party koncertuos Berlyno „Kesselhaus“ scenoje.

Šiais metais jums teko koncertuoti ir “Svirzh 2009 world Music Festival”, kaip reikalai tenai?

Idėja buvo puiki, netruko ambicijų ir buvo prikviesta daug gerų grupių. Deja, festivalis buvo labai prastai suroganizuotas ir buvo labai daug problemų. Reikia tikėtis, kad ateityje Rytų Europoje bus daugiau gerų “world music” tematikos festivalių…

O kaip legendinis Gučos festivalis Serbijoje? Ar jūs, kaip ir Baltic Balkan, sakote – kitais metais būtinai?

Aš, déjà, ten nesu buvęs, bet mano partneris Arminas Siebertas prieš kelis metus ten nuvažiavo ir grįžo tiesiog pritrenktas ir sužavėtas. Kelionė į Gučą yra įrašyta mano “būtina nuveikti” sąraše…

Ko tikitės iš publikos Lietuvoje?

Aš labai tikiuosi, kad publika bus pasiruošusi priimti naują muziką, nes žinau, kad balakanų ar klezemer vakarėliai – tai gana naujas dalykas Lietuvoje. Pasiruoškite – ši muzika natūraliai daro žmones laimingais!

Nuorodos
www.eastblok.de
www.goranbregovic.co.rs
www.kiril.com.mk
www.gucafilm.com

Spalio 17 d., bare „91“, Kaune DJ AK maišys balkanišką košę kartu vietiniais ir Vilniuje jau pamiltais Baltic Balkan.