Visada malonu susipažinti su šviežiais gitarinių sienų mūrininkais. Pastarieji šįkart pristato glaustą meilės istorijų rinkinį, įvilktą į subtilų, tamsiai aksominį rūbą. Ne, jis tikrai nėra rožinis. Greičiau melsvas ar violetinis, gal kiek išblukęs bei paslaptingas, tarsi viršelio fotografija. Ir, be abejo, įtraukiantis į įvairiaspalvį garsų sūkurį.
Šie londoniečiai operatyviai užšoko ant dabartinės shoegaze/noise rock revival bangos ir kiek nupoliravę savo skambesį, paeksperimentavę su elektronika išleido albumėlį. Turint galvoje, dabartines indie tendencijas prie kažko prisikabinti ar užsikabinti būtų sunku, bet įrašas kažkodėl privertė „prabilti“ ir sėsti prie teksto.
Jau pirmasis „Crystal Visions“ privertė susivokti, jog senokai girdėjau tokias įtaigias ir senosios shoegaze mokyklos skambesiu persisunkusias gitaras. Kažkodėl prisiminiau Chapterhouse, Pale Saints, Air Formation ir kitus kiek primirštus šios scenos pionierius. Ne, tai nėra madingas lo-fi. Tai – grečiau ankstyvųjų 4AD tradicijų tęsimas. Tiesa, gerokai pamodernintas bei persmelktas dabartinio indie rock garsu.
„Too Young To Love“ suskamba tarsi My Bloody Valentine sugrota Radiohead Kid A interpretacija. O singlas Dominos perkelia grupės skambesį į stadioninę erdvę. Šis potencialus hitas galėtų tapti puikiu kompromisu tarp festivalinio rokenrolo šėlsmo bei dream pop melancholijos, tarp subtilumo bei veržlaus ekspresyvumo. Stipru ir emocinga.
Nežinau, gerai tai ar blogai, bet klausant albumą periodiškai į smegenis lenda asociacijos su kitom grupėm. Štai „Love in Vain“ puikiausiai galėtų būti ankstyvųjų The Verve hitas. „At War With the Sun“ padvelkia senesnės mokyklos brit pop skambesiu ir primena neginčijamas pastarojo sąsajas su shoegaze stiliumi. Tuo tarpu kitas potencialus hitukas „Velvet“ savo aštriu ir kietu brit rock garsu neabejotinai drebins stadionus.
Elektroniniai eksperimentai prasideda su „Golden Pendulum“, kūrinių, neabejotinai pateksiančių į mano geriausių dešimtuką. Prasidėjęs kone keisto bei tamsaus dubstep (!!!!) ritmu, gabalas staiga persijungia į IDM bytus. Prie šių muzikinių konstrukcijų prisideda vokalas, tarsi grąžinantis albumui savo rūbą, nuspalvintą jau kiek kitokiu atspalviu. Nuotaika išlieka, o ją dar labiau suintensyvina didingas ir lėtas priedainis, gitarų sienom sudarantis įspūdingą albumo kuliminaciją, kuri nepadarytų gėdos net ir kokiems Slowdive. Šis tobulas derinys parodo grupės subtilų gebėjimą eksperimentuoti ir į savo skambesį puikiai integruoti kitus žanrus.
„Frisk“ suskamba tradiciškesniu roko ir elektronikos mišiniu. Užtat gerokai ypatingesnę vietą užima titulinis kūrinys, albumo baladė, atlikta kartu su vokaliste Joanne Robertson. Prie šio gabalo prisidėjo ir Daniel O‘Sullivan, grupių Guapo, Ulver (ir t.t.) narys bei Sunn O))) sesijinis muzikantas, kas dar labiau pabrėžia grupės polinkį eksperimentuoti. Ir nors drone/ambient atgarsių kūrinyje nėra, šis erdvus dream pop grynuolis yra neabejotinas albumo perlas, įnešantis moteriško subtilumo, jausmingumo bei šilumos į bendrą albumo nuotaikų visumą. Lengvi instrumentalai piešia gražius jaukius muzikinius peizažus susimaišiusius su gitarų jūromis.
Indie šablonais padvelkia priešpaskutinis „Tonight“. O albumą uždarantis „Count Backwards from Ten“ vėl primena shoegaze ir brit pop sąsają ir suskamba tarsi broliai Gallagheriai būtų užsisukę daugiau distortion‘o.
Taigi A Brief History of Love suskamba tarsi 90ųjų pradžios shoegaze mokyklos atgarsis. Ne, tai nėra kelionė į praeitį. Greičiau moderni klasikos interpretacija, išsivystanti į originalų bei unikalų kūrinį. O turint galvoje drąsų grupės požiūrį eskperimentų atžvilgiu, realų, jog ateityje sulauksime daugiau netikėtumų.
8/10
Komentarai