Graffiti triušiais ant paradinių durų ir lomo-nuotraukomis viduje pasipuošusi „Skalvija“ kviečia į šeštąjį, šiek tiek pasiankstinusį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF). Šių metų programa išties viliojanti: vien ko verti pirmieji Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio darbai! O kur dar Sergejaus Dvorcevojaus filmų retrospektyva! Žodžiu, bus ką žiūrėti, ką prisiminti, apie ką mąstyti ir kalbėti. Pradedam.
Pirma diena: Atidarymas
Atidarymo filmas – Barteko Konopkos „Berlyno triušiai“ – tai sąmojingas pasakojimas apie Berlyno sieną iš laukinių triušių perspektyvos. Pasirodo, sienomis atitvertoje ir prižiūrėtojų saugomoje teritorijoje kuo ramiausiai gyveno triušiai – izoliuoti nuo laukinio pasaulio, saugūs ir sotūs. Jų gyvenimas panašėjo į rojų, kol vieną dieną siena griuvo, o kitokio skonio laisvę pajutę ir po Berlyną išsibėgioję triušiai buvo pradėti naikinti. Juosta prasideda kaip dokumentika apie laukinius gyvūnus – ramus ir, atrodytų, mažiems vaikams pasakėlę sekantis balsas pasakoja apie gyvūnėlių įpročius, būdą, reakciją į sienos statybą ir t. t. Tai kuria komiškumo bei tragedijos efektą ir, be abejo, akivaizdžią potekstę: juk kalbama apie sienos padalintus vokiečius. Žinoma, supaprastinti paralelę būtų neteisinga, nes filmas kartu ir apie triušius ir apie visos tautos likimą. Šios dvi plotmės filme puikiai suderintos.
Į festivalį atvykusi filmo prodiuserė Anna Wydra ir montažo režisierius Mateusz Romaszkan dar spaudos konferencijoje prasitarė su kūrybine grupe norėję sukurti linksmą, juokingą pasakojimą apie Berlyno triušius, tačiau po ilgų ieškojimų ir bandymų išėjo kur kas liūdnesnė istorija. Laimei, jie išvengė deklaratyvumo, pagraudenimų ir subjektyvumo – to, kas panašios temos filmuose gana dažna.
Antra diena
Šiemet VDFF, kaip ir daugelis kitų pasaulio festivalių, mini Berlyno sienos griuvimo 20-metį ir rodo specialią programą „Berlyno siena“. Atidarymo filmas, kaip jau supratote, priklauso jai. Kita šios programos juosta „Švelni revoliucija“ įdomi kaip kinematografinis dokumentas apie istorinę tiesą (jei tokia apskritai būna) – 1989 metus Čekoslovakijoje, „aksominę revoliuciją“. Juostoje užfiksuotos pirmiausia studentų išjudintos demonstracijos, streikai, nuvilniję per visą šalį, įvairios politinės peripetijos, paprastų žmonių lūkesčiai, jų baimės ir pergalės. Jaudinanti, atpažįstama ir solidarizuojanti dokumentika.
Ne vieną kartą matytas Šarūno Barto trumpametražis, nepabijokime šio žodžio, šedevras „Praėjusios dienos atminimui“ iš naujo ir iš naujo žiūrint visada virsta keista kinematografine patirtimi – laiko ekrane, tavo kūno laiko prieš ekraną. Galiausiai vaizdai tampa tiesiai į pasąmonę besiskverbiančia hipnoze, apie kurią kalbėti, tiksliai ją įvardinti visada sunku. Nepasiduoda Barto filmai žodžiams, bet koks teiginys atrodo nepakankamas, netikslus arba, atvirkščiai, per daug tikslus ir būtent todėl neatitinkantis šio kūrėjo kino „neapčiuopiamumo“. Bet čia aš jau pats sau prieštarauju, todėl, kaip tokiais atvejais priimtina, sakau – „reikia pamatyti/pajusti patiems“. Ir dar: nauja maloni patirtis buvo rusvos spalvos kino juosta, nes iki šiol teko matyti juodai baltą versiją. Nepakartojamas efektas.
Iškart po Barto tame pačiame seanse buvo parodytas „Tinklų“ festivalio įkūrėjo ir vadovo Arturo Jevdokimovo 1991 metų trumpametražis filmas „Kirtimų idilės“. Elegiškas, subtilus etiudas apie Vilniaus pakraštyje įsikūrusią romų bendruomenę. Pilkas peizažas už lango, nostalgiškos dainos namuose, temperamentingas mergaitės šokis, vaikai su vandens kibirais, nuobodžiaujantis berniukas – viskas sutelpa į keturiolika pavyzdinių poetinės dokumentikos minučių.
Beje, programą „Lūžio karta lietuvių dokumentikoje (1989-1994)” galite išvysti ir Nacionalinės dailės galerijoje. Seansai nemokami, tačiau neapsigaukite – skirtingai nei „Skalvijoje“, čia filmai bus rodomi DVD formatu, o juk tikrieji sinefilai alpsta dėl kino juostos, ar ne?
Konkursinės programos latvių filmo „Klucis. Menininko dekonstrukcija“ pagrindiniai minusai, kaip ir daugelio biografinių filmų, yra noras sutalpinti kuo daugiau informacijos apie istorinę asmenybę į normuotą laiką. Šio dokumentinio filmo atveju – apie avangardistą, konstruktyvizmo atstovą, propagandinių socialistinių plakatų kūrėją Gustavą Klucį. Rizikingas ir nemotyvuotas sprendimas atrodo vaidybiniai intarpai su kvaziistorišku Kluciu baltu kostiumu (akt. Miks Mitrevics) ir jo žmona Valentina (akt. Inta Klusa). Arba toks sumanymas, arba jie tikrai vaidino akmeniniais mėgėjų studentų veidais. Galima kabintis ir prie stilistinių filmo sprendimų (kompiuterinė grafika), bet tai jau estetiniai niuansai. Žinoma, pats užmojis įamžinti kūrėjo portretą kine pagirtinas, tačiau dokumentinė juosta, mano manymu, išsibarščiusi formos nelygumuose.
Trečia diena
Kiekvienas lietuviškos programos filmas yra aukščiausios prabos meno kūrinys. Pamatyti „Feliksu“ apdovanotą Audriaus Stonio „Neregių žemę“ ar Kornelijaus ir Dianos Matuzevičių „Iliuzijas“ šiandien yra tikra retenybė. Džiugu, jog Matuzevičiai atvyko pristatyti savo filmo, trumpai papasakojo apie jo herojų, juostos kūrimo aplinkybes (svarbiausia gera idėja, ne pinigai, žinoma). Gaila, „Skalvijos“ salė seanso metu buvo apytuštė.
Stonio filmas paradoksalus – aklųjų pasaulį, žemę, atskleidžia ir kartu kuria per vaizdą. Statiška kamera (tik keliuose epizoduose ji juda, lydėdama aklą senuką vežimėlyje), jos rakursai (pvz.: bokšto filmavimas iš apačios), šviesos ir tamsos žaismas sukuria keistą dimensiją. Daiktai prieš nuostabaus operatoriaus Rimvydo Leipaus kamerą pasirodo savo tikraisiais pavidalais. Prie aklosios rankų besiglaustanti katė, šlapi paparčiai, vandens dubuo po jais, karvės akys, šienas aklosios rankose ar vienas iškalbingiausių kadrų – šviesos atšvaitai ant neregės senutės veido – viskas poetiška, estetiška, labai jutimiška.
Matuzevičių filmas apmąsto vieno žmogaus – intelektualo Jokūbo Josadės – gyvenimą. Stebiesi, per dvidešimt minučių prieš akis atsiveria visas žmogaus pasaulis – pilnas skausmo, liūdesio, neišsipildžiusių svajonių, nenuveiktų darbų ir iliuzijų. Tai puikus pavyzdys, kaip per trumpą laiką galima pasakyti tiek daug. Paprastos herojaus mintys apie gyvenimą skamba kaip aukso žodžiai; tuo tarpu kamera „dairosi“ po kambarį – knygas, medinius lentynų ornamentus, laikrodį, pro langą, kur sninga, važiuoja troleibusai, skuba žmonės… Atrodytų, gali apčiuopti ekrane laiką, ir tai taip stipru. Laiko metafora išmoningai įrėmina ir visą filmą. Pradžioje Vilnelėje uždegamas fejerverkas, pasipila žiežirbų pliūpsniai, pradeda suktis ugnies ratas, juostos finale ugnelės užgęsta, viskas nurimsta, lieka tik iliuzija – kažko, kas nepastebimai prabėgo prieš akis. Filmo ir gyvenimo, matyt.
„Ar lengva būti jaunam?“ – kultinis filmas apie latvių jaunimą, „prarastąją kartą”, Sovietų Sąjungoje. Kinematografinis laikmečio skerspjūvis, atveriantis jaunų žmonių viltis, troškimus, svajonių išsipildymą, nors dažniausiai negailestingą jų žlugimą. Filme reflektuojama daugelis laisvėjančios visuomenės ženklų – naujos mados, vakarietiška muzika, nauji religiniai judėjimai (krišnaitai) etc. Lietuvių literatūroje tai nuosekliai darė Jurga Ivanauskaitė ar Ričardas Gavelis. Kine, gaila, panašių pavyzdžių neturime (nebent Raimundo Banionio filmą „Vaikai iš ‚Amerikos‘ viešbučio“), todėl tu šiek tiek pavydi latviams tokio neįkainojamo filmo.
Ketvirta diena
Algimantas Maceina mokėsi iš Jono Meko. Bent jau kurdamas „Juodą dėžę“. Kino metro braižas atpažįstamas. Judanti rankinė kamera, akimirkos svarbumas, paneigiantis tikrovės, kaip kažko vientiso, idėją. Režisieriaus močiutės veidas, juoda dėžė, į Sibirą keliaujantis tėvas ir dėdė, senelio palaikų atkasimas, pargabenimas į Lietuvą, laidotuvės. Mažiau lengvumo nei pas Meką, daugiau egzistencinio nerimo, absurdo. Sunkus žiūrėti, bet labai svarbus tiesos manifestas.
Buvo malonu prisiminti 1990-aisiais sukurtą Arūno Matelio trumpametražį „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“. Vilnius, Užupis, išsigandęs rudas šuo, kliokiantis kanalizacijos vanduo, besibastantys keisti marginalai, apleisti kiemai, jaunimas, dainuojantis „Dievas išgelbės Vilnių“ – keistas Matelio filmo pasaulis. Profaniškumo ir sakralumo jungtis, pulsuojanti laukimo nuotaikomis. Stipru.
Penkta diena
„Berlyno triušiai“ įrodė, kaip galima originaliai pasakoti apie istorinį laikmetį, todėl lenkiška Marios Zmarz-Koczanowicz juosta „Revoliucijos vaikai“ atrodo kiek anachronistinė. Dokumentika apie revoliucijas Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir jos šiandienines pasekmes. Modelis aiškus – liudininkų atsiminimai, tada dainelė apie saldžią laisvę, šiek tiek archyvinių kadrų ir vėl iš naujo. Pasvarstoma apie nepriklausomybės kainą, apie tai, ar revoliucija visada praryja savo vaikus (vienas herojus juokiasi – „Aš našlaitis, manęs negalėjo praryti“) arba kodėl staiga paminamos vertybės, dėl kurių kovota, ir dar – kapitalizmo siaubas (filmuojamos vitrinos, reklaminiai plakatai, fone skambant pigiam „bumčikui“). Pykti dėl filmo įžvalgų, paties turinio gal ir nevertėtų, tačiau dėl formos galima paniurzgėt.
Festivalyje rodomi trys įdomaus lenkų režisieriaus Marcel Łoziński filmai. Du iš jų – šiandien: žurnalistinę dokumentiką primenantis „Po pergalės 1989-1995“ ir minimalistinis, iškalbingas ir taiklus „89 mm nuo Europos“. Pirmajame stebime Lenkijos situaciją išsivadavus iš komunistinio režimo. Režisierius negailestingai, be kompromisų rodo politinę, ekonominę suirutę – varžybas dėl postų, darbininkų streikus, paties „Solidarumo“ skilimą. Tai įžvalgi studija apie to meto Lenkiją ir jos nuotaikas. Nestinga intrigos, komizmo, dramos, todėl įdomiau už „sušukuotą“ Marios Zmarz-Koczanowicz juostą. Antrojo, trumpametražio, „Oskarui“ nominuoto Łoziński filmo klausimas paprastas – kas skiria Europą nuo Sovietų Sąjungos? Pasirodo, tik (arba net) 89 mm – toks skirtumas tarp traukinio bėgių pločio Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Stotyje tylūs darbininkai perstato bėgius, traukinio keleiviai įdėmiai stebi procesą, šnabždasi „užsienietiška“ kalba. Hermetiškoje aplinkoje nejučia užsimezga dialogas: mažas berniukas užkalbina darbininką. Akimirka bendrumo, supratimo, šilumos, kol traukinys vėl pajuda, palikdamas nekalbius darbininkus laukti… Štai tokią dokumentiką aš mėgstu.
Šešta diena
Rusų dokumentininkas Sergejus Dvorcevojus – kantrus realybės stebėtojas, ne jos provokatorius. Rodos, jam užtenka tik reikiamoje vietoje pastatyti kamerą, o tikrovė pati „suplaukia“ į objektyvą, atsitinka kažkas netikėta (metaliniame vandens inde užstringa veršiuko galva; bevalgydamas užmiega mažylis etc.). Kadro rėmuose atsiveria visa paprastų žmonių egzistencija. Ar tai būtų stepėse gyvenanti šeima („Laimė“) ar atokiame Rusijos kaime ir gražiai sutariantys, ir retkarčiais, bet turbūt kiekvieną antradienį (mat šią dieną į kaimą patys gyventojai atstumia vagoną duonos) pasipykstantis senukai juostoje „Duonos diena“. Nejudanti kamera ir apnuogintas vaizdas – visa savo esme, grožiu, visu būties „nervu“. Nemėgsta Dvorcevojus montažo, ir gerai.
Septinta diena
Konkursinės programos Alionos Suržikovos filmas „Naujoji karta“ buvo kurtas specialiam televizijos projektui apie šiandieninę Estiją. Matome kiek vyresnę nei penkiolikos metų besilaukiančią Snežaną. Gyvena ji su vaikinu Vova ir jo motina. Jis nėra vaikelio tėvas. Į pasaulį atėjus kūdikiui, ji palieka Vovą ir išsikelia pas tikrąjį kūdikio tėvą Liošą. Tokia tad istorija. Režisierė kiek prikišamai ir paviršutiniškai rodo šių dienų nuobodžiaujantį, neturintį gyvenimo tikslo jaunimą. Autorė prašo herojų papasakoti, kaip atrodo jų eilinė diena. „Atsikeliu, pavalgau, einu į mokyklą, grįžtu, pažaidžiu kompiuterinius žaidimus, vakare išlekiu susitikti su draugais, ruošiu pamokas ir einu miegoti“ – išpyškina respondentai. Formuluojama mintis aiški – štai toks tas po 1990-ųjų gimęs šiandieninis jaunimas. Bet man atrodo, tai atvejis, kuomet režisierius turi labai aiškią idėją a priori, ją bando primygtinai iliustruoti, dažnai nepalikdamas vietos natūraliam herojaus atsivėrimui, spontaniškumui. Ir kai finale skamba rusiška sentimentaliųjų „Sparnuotųjų sūpynių“ versija, o Snežana nerūpestingai supasi daugiabučių kvartalo kieme, iliustracija akivaizdi – prarasta vaikystė, prarasta karta, kalbant universaliai. Deja, visa tai pritempta, teziška.
Tęsiasi Sergejaus Dvorcevojaus dokumentikos retrospektyva. Buvo parodyti dar du filmai – „Trasa“ ir „Tamsoje“ – kuriuos žiūrovams pristatė į Vilnių atvykęs pats autorius. Pirmajame stebime klajojančią stepėmis cirko artistų šeimą, antrajame – ankantį senuką viename iš daugelio Maskvos daugiabučių, jo kovą su kate, vienatve, tamsa. Ekrane ta pati laiko tėkmė, kantrus tikrovės fiksavimas, artimas, tačiau niekada neperžiangiantis ribų, santykis su filmuojamais herojais. Po seanso Dvorcevojus trumpai pakalbėjo apie savo kūrybos principą – atidžiai stebėti tikrovę, kol ekrane įvyks mažas stebuklas. Tai reikalauja pasišventimo, kantrybės ir kruopštaus pasiruošimo, nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo improvizacija. Statiškas, montažo nepertraukiamas vaizdas režisieriui pats stipriausias. Toks filmavimo metodas brangus (ir laiko, ir kino juostos prasme): reikia įtikinti operatorius išlaukti, neforsuoti, dirbtinai nekonstruoti vaizdo, tuo labiau neprovokuoti pačių filmo herojų. Gal todėl genialusis kūrėjas nutarė nebekurti dokumentikos ir atsidėti vaidybiniam kinui. Kaip jam pasisekė galėjote išvysti „Kino pavasaryje“ rodytame ir specialiosios Kanų kino festivalio programos „Ypatingasis žvilgsnis“ (sic!) pagrindinį prizą gavusiame filme „Tiulpan“. Riba tarp dokumentinio ir vaidybinio kino šioje juostoje beveik nepastebima.
Uždarymas
Festivalis pasibaigė. Konkursas taipogi. Tarptautinis žiuri – dokumentinių filmų režisieriai Miroslavas Janekas (Čekija), Sergejus Dvorcevojus (Rusija) ir Europos humanitarinio universiteto lektorė Alla Pigalskaja (Baltarusija) išrinko tris geriausius šių metų Baltijos šalių dokumentinius filmus, o Kazickų šeimos fondas antrą kartą skyrė piniginius prizus. Trečioji vieta atiteko Audriaus Stonio filmui „Keturi žingsniai“, apie kurį rašiau praeitų metų VDFF dienoraštyje. Antrąja vieta apdovanota estės Alionos Paluninos juosta „(Ne) Revoliucija“, kurios, kaip ir pirmosios vietos laimėtojo, filmo „Alioša“ (rež. Meelis Muhu, Estija), deja, neteko pamatyti. Pastarąjį filmą žiuri nariai gyrė už cinéma vérité stilistiką, be to, atvira jo pabaiga žiūrovams suteikia interpretacijos laisvę, kas, reikia suprasti, yra labai gerai. Latviai gi liko be prizų. Tokia ta tikrovė…
Komentarai