Po daugelio sau prieštaraujančių ir kontraversiškų atsiliepimų ir įvairiausių nuomonių apie tai kad Arctic Monkeys nemoka groti gyvai arba kad išvis nemoka groti, ir kad „burbulas yra pernelyg išpūstas“, ėmiau ir apsilankiau jų pasirodyme.
Per radijo imtuvo kolonėles ir kitokias muzikos klausymo priemones jie visuomet skambėjo įtikinamai. Daugelio klijuojama „vien britams suprantamos muzikos“ klišė nepasiteisino: pastaruoju metu apie juos daug kalba ne vien anglosaksiškas pasaulis, jie taip pat tapo headlaineriais praėjusią vasarą Exit’o festivalyje Novy Sado mieste. Vis labiau traukiantis į šešėlį Oasis, šitie jaunuoliai iš Šefildo palaipsniui kopia į panašias pasaulinės šlovės aukštumas, kurias jų tėvynainiai iš Manchesterio buvo pasiekę praėjusiame dešimtmetyje.
Pasirodymas prasidėjo apšildančia grupe The Eagles Of Death Metal, su visoms apšildančioms grupėms būdingu ne ypač geru įgarsinimu ir minimaliais apšvietimo efektais. Pati pradžia man buvo skirta alaus atsargų pasipildymui, nes muzikantai pradėjo gana vangiai, daugiau judėjimo buvo galima pastebėti jiems įsibėgėjant po 20-30 minučių. Man per tą laiką pavyko pakalbinti šalia stovinčią porą, kurie specialiai skyrė laiką kelionei Arctic Monkeys progą iš šiaurės rytų Anglijos. Jie pasirodė kaip gerai apsišvietę pašnekovai kalbant apie Arctic Monkeys, mat turėjo galimybę būti beždžionių pasirodymuose prieš 5-6 metus, kai apie juos dar mažai kas žinojo pačioje Jungtinėje Karalystėje ir jų manymu kad nuo to laiko šlovė nepakeitė jų į blogąją pusę. Tuo metu The Eagles Of Death Metal baigė pasirodymą, nieko daugiau apie juos nespėjau įsiminti, tačiau pagal minios laikyseną atrodė, kad apšildančioji grupė atliko savo darbą gerai.
Pagaliau pirmas scenoje pasirodė Alex Turner, tingėdamas sau po nosimi niūniuodamas Dance Little Liar pirmąsias eilutes, po jo pasirodė treninguotas būgnininkas Matt Helders ir likusieji grupės nariai. Rodos kad publika dar nespėjo suvirškinti dainų iš naujojo Humbag albumo, kuris akivaizdžiai kontrastuoja su grupės ankstesniais įrašais. Šėlsmas prasidėjo įsibėgėjant „I bet you look good on the dancefloor/ A view from the morning / Brainstorn / When the sun goes down“ setui.
Publika iškart sureagavo į tai, dėl ko Alex Turner grupė yra dažnai kritikuojama. Dinamiškasis diapazono suspaudimas ( angl. dynamic range compression) įrašinėjant muzika šiuolaikinėmis priemonėmis pasižymi vienpusiu tiesmuku garso bombardavimu; abejoju ar Šefildo jaunuoliai susimastė apie tai įrašinėdami šias dainas ir ar jiems rūpi visi tie štampai, kurios jiems bando klijuoti kas netingi. Publikai irgi rodos nerūpėjo, nes šie įrašai vis dar skamba gyvai ir aktualiai o Artic Monkeys toliau sugeba sukelti judėjimą ypatingai nešiplėšant scenoje.
Toliau siekė eilė mažiau impulsyvių dainų daugiausiai iš naujausio albumo Crying Lightning / Corner Stone / My Propeller, taip pat keletas negirdėtų įrašų. Einant pasipildyti žetonų atsargų, kurie buvo vienintelė atsiskaitymo priemonė aplinkinėse rūbinėse ir baruose, teko sudalyvauti diskusijoje aiškinantis žodžio scumbag „tikrąją reikšmę“; galu gale visų pašnekovų nuomonės sutapo kad reikėtų visą tai palikti dainai „When the sun goes down“ .
Sugrįžus prie pagrindinės scenos muzikantai grįžo prie ankstesnių dainų repertuaro, o salėje nepaisant daugelio draudimų plakatų iškabintų ant sienų buvo galima ryškiai užuosti Amsterdamo kvapus. „If you were there, beware/ Do me a favour / 505 / Secret door / Potion approaching“ – tik keletas dainų užsilikusių atmintyje nuo finišo tiesiosios, minia šėlo, vieninteliam bisui buvo paruošta „Fluorescent Adolescent“; žiurint į laikrodį nemaloniai nustebau kad 2 valandos nuo pasirodymo pradžios išgaravo kaip akimirka. Mano viltis išgirsti „Teddy Picker , From The Ritz to the rubble, Fake tales of San Francisko“ ar kažką iš „The Last Shadow Puppets“( Alexo Turnerio solinio projekto) repertuaro taip ir liko viltimis…
Komentarai