Susipažinkite su menininku Audriumi Arlausku, kuris nenori pasiduoti komercijos žabangoms. Menas jam – tai galimybė išreikšti savo mintis kitokiu būdu bei proga išnaudoti Dievo suteiktą talentą. Tai visą gyvenimą kuriama tikėjimo, tobulėjimo, meilės ir darbo imperija.
I dalis – kūrybinis potencialas
Iš kur kyla idėjos kūrybai? Iš kur jų semiatės?
Galbūt geriausiai tai iliustruoja viena istorija, kurią nuolat prisimenu ir visuomet vadovaujuosi:
„Mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, paskutiniais metais reikėjo sukurti specialybės (manoji buvo grafika) baigiamąjį darbą. Mano pirmasis ir vienas iš geriausių grafikos mokytojų Evaldas Mikalauskis liepė dar prieš metus susigalvoti temą diplominiam darbui. Ilgai sukau galvą. Laikas nepastebimai lėkė, o galvoje – kaip tuščia, taip tuščia ir liko. Tuomet nusprendžiau melstis ir paprašyti Dievo, kad parodytų kokią temą, kurios reiktų imtis, nes savim buvau visiškai nebe pasitikintis. Pamenu kaip šiandien: už lango buvo šilta vasaros diena, lijo – negalėjau atsigrožėti tuo vasariškai kvapniu lietumi.
Ir spėkit, kokia mano diplominio tema buvo? Lietus! Tikrai jaučiau, kad atsakymą man atsiuntė iš aukščiau. Mačiau visą savo diplominio darbo viziją ir beveik per vieną dieną padariau visus „Lietus“ ciklo eskizus, o jų buvo tikrai nemažai. Apibendrinant – prieš darant darbus visada meldžiuosi, nes tikiu, kad iš Kūrėjo kyla idėjos. Tikiu, jei jis suteikia talentą – suteikia ir įkvėpimo bei idėjų.
Jūsų darbų daugiausiai yra iš grafikos bei fotografijos sričių. Kodėl būtent tokios išraiškos formos? Kurioje meno srityje jaučiatės geriausiai, kuri labiausiai padeda išreikšti savo vidų?
Grafiką pamilau dar mokyklos laikais, nes ji reikalauja daug kruopštaus darbo bei žinių, piešimo įgūdžių. Ši meno sritis apima labai plačią sąvoką. Esu išbandęs nemažai senų ir naujausių grafikos technikų, tačiau neesu didelis gerbėjas konkrečiai vienos technikos, kaip pvz.: ofortas, sausa adata, šilkografija ar pan. Galbūt kai kas grafiką vertina ir myli dėl to, kad ją galima tiražuoti. Didelio tiražo senosiomis technikomis atlikto darbo asmeniškai nevertinu kaip privalumo, nes nuo senų laikų didelio tiražo grafikos darbai buvo laikomi pigesniais, lyginant su nedideliu tiražu. Labiausiai vertinu vienetinius darbus.
Kalbant apie technikas – man patinka jomis improvizuoti. Jungiant technikas galima išgauti žymiai didesnę emocinę išraišką. Savo darbuose dažnai jungiu grafiką + tapybą + fotografija + piešimą. Paskutiniu metu daugiausiai jungiu grafiką su tapyba bei koliažu. Visada norėjau netradicinio junginio. Šis junginys man padeda geriausiai išreikšti savo vidų – emocijas ant popieriaus ar drobės. Taip pat daug dirbu grafinio dizaino srity, kuri taip pat leidžia atsiskleisti ir išreikšti savo požiūrį, emociją ar pan.
Be to, mano kūriniuose vienas svarbiausių dalykų – tai pavadinimas. Jis dažnai sufleruoja mintį ar temą, padeda „pagauti kodą”. („Ryto ritmas”, 2006 m., „Info angelas”, 2007 m., „Morning”, 2009 m.).
O koks Jūsų profesinis kredo?
Mano profesinis kredo yra: „Non progredi est regredi” arba „Be progreso yra regresas”. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu šio posakio teisingumu ir realizavimo svarbumu. Nemanau, kad žmogus gimė viską mokėdamas. Dievas suteikia žmogui talentą, o kaip jį įvaldysim, kiek juo pasinaudosim – priklauso tik nuo mūsų pačių.
Ar šis kredo ir atspindi Jūsų kūrybą? O gal ją tiksliau apibūdintų kokia mintis ar citata?
Galbūt labiausiai mano kūrybą atspindi ekspresionizmo + pop + konceptualaus meno teorinis aprasymas… Sunku viena mintimi ar citata apibūdinti tai, ką darau. Kaip minėjau, man patinka nuolat tobulėti ir mokytis. Nemėgstu sustoti, atrasti vieną išraiškos būdą ir likti jo rėmuose. Gal tą mintį suformuluočiau tokiu kodu – tikėk + priimk + tobulėk + dirbk + mylėk + nepasididžiuok. Pasaulis nestovi vienoje vietoje, todėl mano kūryba pasireiškia vis kitokia išraiškos forma ir tos citatos ar mintys gali nuolat keistis, bet esmė ta pati. Dažnai mano darbai būna konceptualūs, todėl prie kiekvieno darbo būtų galima sustot ir jų pagalba atsidurti savo minčių ir interpretacijų pasaulyje.
O kodėl pasirinkote būtent grafikos studijas VDA? Ką studijavote toliau?
Dar besimokant gimnazijoje žinojau, kad studijuosiu Vilniaus dailės akademijoje, tik bandžiau apsispręsti kokią specialybę pasirinkti. Tiksliai žinojau, kad noriu studijuoti menus, nes man tai buvo artima. Jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Po mokyklos baigimo įstojau į VDA Kauno dailės institutą, taikomosios grafikos specialybę. Labai džiaugiuosi, kad studijavau Kaune, nes čia gavau labai stiprų pagrindą ne tik senosios grafikos srityje, bet ir grafinio dizaino srity.
Tiesą pasakius, iki studijų akademijoje buvau priešiškai nusistatęs prieš informacines technologijas. Tačiau dabar neįsivaizduoju savo darbo ar tobulėjimo be šio įrankio. Aišku visada sakiau ir sakysiu, kad pats tobuliausias kūrinys ir įrankis yra mūsų smegenys, kurių joks kompiuteris neatstos. Juk už tave „Apple” nesugalvos autentiškos idėjos ir neatliks darbų.
Magistrą studijavau Vilniuje. Įstojau pirmu numeriu į grafikos katedrą – taikomosios grafikos specialybę. Kodėl į Vilnių? Norėjau tobulėti, pasimokyti iš kitų dėstytojų ir profesorių, pamatyti Vilniaus VDA padaliny vyraujančią mokymosi sistemą. Studijuodamas magistrą supratau, kad noriu kažko naujo – vien tik piešimo ar dizaino man neužteko.
Norėjosi kažko naujo, interaktyvaus, judančio, norėjau, kad mano grafika taptų dinamiška. Todėl baigiamojo darbo pagrindinis akcentas buvo video grafika – intro alternatyvios muzikos festivaliui „JazzOUT” (čia” target=”_blank”>www.audriusarlauskas.com/component/option,com_datsogallery/func,viewcategory/catid,41/Itemid,53/lang,lt/”>čia galite pažiūrėti video).
Ar galvojate apie kūrimą užsieny? Ar vis dėl to matote save perspektyviai dirbantį Lietuvoje?
Tikrai taip, galvoju apie kūrimą užsienyje. Dar studijuojant antram kurse, skridau į Švediją, Grafikens Hus, kur teko garbė kurti kaip Lietuvos grafikos atstovui „Networkbaltic Workshop” 2003 metais. Pabuvojus užsienyje, pamatai kokios didelės galimybės pasaulyje, kokios skirtingos darbo sąlygos – tai praplečia tavo vaizduotės ir suvokimo ribas. Mes, lietuviai, labai riboti dėl savo sėslumo (tautos bruožas), tačiau rekomenduoju kiekvienam pasinaudoti proga ir praplėsti savo akiratį – tai įkvepia. Niekada neišsižadėsiu Lietuvos, nes labai myliu šią mažą ir nepaprastai jaukią šalį. Tačiau savęs kaip menininko čia, Lietuvoje, nelabai įsivaizduoju.. Žmonių supratimas apie meną skiriasi čia ir svetur, o tas faktas labiausiai trukdo laisvai kurti ir iš to pragyventi jaunam žmogui Lietuvoje.
Kiek žinau dabar pagrindinis Jūsų užsiėmimas – knygų viršelių kūrimas. Kiek laiko užsiimate tokia veikla, kiek viršelių esate sukūręs, kuris Jums pačiam asmeniškai labiausiai patinka?
Jau beveik septyni metai kaip kuriu knygų viršelius įvairioms leidykloms. Tai nepaprastai įdomus darbas, kuris kiekvieną kartą reikalauja vis kitokio žvilgsnio ir idėjos. Neskaičiuoju niekada kiek esu padaręs darbų, o jų tikrai nemažai. Visus labiausiai man asmeniškai patinkančius darbus, įskaitant knygų viršelius, eksponuoju atviroje virtualioje parodoje – www.audriusarlauskas.com. Labai sunku išskirti vieną darbą, nes skiriasi idėjos, daug lemia ar tai originali, autentiška idėja, ar tai knygos adaptacija. Galėčiau išskirt kelis savo darbus ar serijas: Charles Brokaw „Atlantidos kodas”, Dan Brown knygos (Da Vinčio kodas, „Angelai ir demonai”, „Prarastas simbolis”), Robert Harris („Pompėja”, „Faterlandas”).
II dalis – kūrybinių minčių realizavimas (parodose bei kūrybinėse dirbtuvėse)
Neesu labai didelis parodų aktyvistas. Kuriu kuomet tikrai turiu ką pasakyti ar išreikšti, žinoma, ir tada, kai pakviečia į kūrybines dibtuves – stengiuos visuomet atrasti laiko.
Bene didžiausią įtaką man turėjo kelionė ir dalyvavimas kūrybinėse dirbtuvėse Švedijoje 2003 m., kuomet dalyvavau „Networkbaltic” projekte. Vėliau sekė eilė parodų susijusių su šia dirbtuve.
Pirmą kartą Švedijoje teko išbandyti iki tol man net negirdėtą grafikos techniką – fotopolymer. Tai giliaspaudės grafijos technika, tik lyginant su ofortu – žymiai ekologiškesnė, nes nereikia mirkyti metalą griaužiančiose rūgštyse, o tiesiog – vandenyje. Skiriasi ir tai, jog visas piešinys ant plokštelės perkeliamas ne ranka, o nuo skaidrios plėvelės, ant kurios yra atspausdinamas kompiuterinis piešinys ar skenuotas rankų darbo piešinys, ir perkeliamas apšviečiant ultravioletiniais spinduliais. Tai greita ir moderni technika, kuri leidžia praplėsti savo išraiškos galimybes. Kūrybinių dirbtuvių tikslas buvo išbandyti naują techniką ir jungti ją su kitomis technikomis. Vien tik šios naujos technikos man nebūtų užtekę, kad pilnai atskleisčiau savo temą – „Portretai savo emocijų erdvėje”. Trūko šviežio rankos prisilietimo, kažko „šlapio”. Darbams tiesiog trūko kitokių realizavimo būdų. Tad „pajungiau” į darbą vinį, klijus, švitrinį popierių bei kitas technikas – šilkografiją, kuri padėjo išgauti, paryškinti emocijoms.
Šiame projekte taip pat naudojau savo draugų bei savo asmenines fotonuotraukas, buvau atsivežęs Lietuvoje jau pasigamintas oforto plokšteles, kurias integravau į naujus savo kūrinius. Kiekvienam šiam portretui sukūriau autentišką emocinį foną. Darbai („Scary Movie”, „Keny In Da Haus”, „Leave Me Alone”, „Fresh Air” – 2003 m.)
Pasibaigus šioms dirbtuvėms, surengėme parodą tame pačiame GrafikensHus pastate, kuriame lankytojai galėjo pažiūrėti ką nuveikėme, ir kartu nusipirkti jam patikusį darbą.
Grižus į Lietuvą, Kauno dailės institute surengiau parodą “ten ir čia”, kur eksponavau savo ir ten kartu dirbusių draugų darbus. Taip pat turėjau progą skaityti paskaitą apie kūrybines dirbtuves Švedijoje ir pristatyti naują grafikos technologiją, kuri yra pakankamai brangi, kad būtų plačiai naudojama Lietuvoje.
2007 m. Vilniuje, Skliautų galerijoje mūsų garsi 4 – iukė (Milena Liutkutė, Agnė Sutkutė, Gintautas Leonavičiu ir aš) surengėme parodą „Paslėpa/Hidden”. Tiesiog neleidome savo darbams gulėti ir dulkėti segtuvuose, todėl išleidome juos į prožektorių šviesą. Šioje parodoje žmonės dar kartą galėjo išvysti mano darbus darytus 2003 m.
2008 m. vėl gavau iš GrafikensHus pakvietimą dalyvauti kiek mažesnio mąsto dirbtuvėje, kurioje išbandėme didesnes fotopolymer galimybes – dydis, jaurumas, tonas ir t.t. („Lady In Milk”, „Web Brains”, „JazzOUTx3”, 2008 m.).
Kai kurie gali pamanyti, kad esu Švedijos gerbėjas, bet tiesiog taip susiklostė, kad teko puiki proga išmokti nemažai grafikos subtilybių būtent Švedijoje. Turiu planų ir minčių pakeliauti ir pasisemt naujų žinių plačiau kituose pasaulio kraštuose, bet viskam savas laikas.
Stengiuos dalyvauti ir Lietuvoje rengiamose bendrose parodose, tokiose, kaip kasmetinė grafikos paroda „Estampas”. Visada labai smagu sudalyvauti apsupty vienmečių ir kartu su profesionalais bendroje parodoje, palyginti darbus, pasižiūrėti kokios tendecijos vyrauja.
Nemanau, kad parodų skaičius parodo ar tu labai rimtas meninkas, ar ne. Aš daug dirbu, mokausi, stebiu ir pastoviai brandinu idėjas. Veltui jomis nesišvaistau. Nes menas, man yra daugiau negu komercija, man tai išraiškos, pasisakymo būdas, padėka už galimybę kurti, reikšti savo mintis kitokiu būdu. Man kiekvienas darbas yra brangus ir neįkainuojamas, nes tikiu, jog jis ateina iš Dievo, iš jo duoto talento, o ne iš narkotikų ar kitų svaigalų pasėkmių.
Komentarai