Pasijusti vietoje ir laiku, turbūt toks turėtų būti renginio organizatorių šūkis, trečiadienio vakarą subūrusių atvykusius keistoje erdvėje – stiklinio ofisų pastato pirmame aukšte. Čia svečiai ne kartą transformavosi, iš lankytojų virsdami į žiūrovus, į klausytojus ir, svarbiausia, į dalyvius.
Tai reporatžas iš šiuolaikinių audiovizualinių ir kūno formų festivalio „Aura ir kiti demonai“, trečiadienį prasidėjusio Kaune. Privalu atkreipti dėmesį, kad renginys vyksta trečią kartą ir šįkart persikėlė į naują erdvę – BLC.
Business Leader Center (BLC) yra įsikūręs Kauno centre, Nepriklausomybės aikštėje. Vertinti šį BLC vadovų žingsnį tiek iš verslo, tiek iš paprasto meno erdvių lankytojo perspektyvos galima tik teigiamai. Mat viešos erdvės suteikimas – tarsi dalelės skolos sugrąžinimas Kauno miestui. Pats BLC pastatas, nieko neslepiant, turi blogą karmą miesto planuotojų ir atmintį turinčių gyventojų akyse. Žinoma, ne tik dėl pavadinimo. Prieš kelis metus, finansiniame sujudime, vardan automobilių aikštelės asfaltu užlieta buvo mėgiama jaunų žmonių vieta – žolynas.
Pirma diena: saugūs kūno eksperimentai ir Avaspo
Retas kuris paėmęs vyno taurę ir sumuštinį nuo maloniosios padavėjos padėklo tikėjosi, kad iš pašnekovų tuoj virsime dalyviais. Aišku, žmogus iš veido atpažįstantis „Auros“ šokėjus jau galėjo kažką įtarti pamatęs juos mažais būreliais be tikslo kursuojant tarp žmonių. Pamažu prasidėjo viešas veiksmas į kurį kelių kartų auriečiai įtraukė ką-tik-anonimiškus lankytojus. Nauji veiksmo dalyviai, beje, visai neatrodė suglumę ir noriai prisidėdavo prie bendro šokio veiksmo ir kartais net išeidavo į duetus kartu su šokėjais. Čia galima įtarti ir seną Auros bei festivaliuose užsiaugintos auditorijos sąmokslą, gali būti, kad pastaroji nesunkiai priima naujus šokio teatro eksperimentus. O eksperimentų teatro vadovė Birutė Letukaitė tikrai negaili.
Palaipsniui BLC pirmo aukšto erdvė staiga pasidalino į žiūrinčiųjų ir atliekančiųjų erdves, kur miškas jaunų šokėjų su folijos rožėmis pradėjo pasirodymą. Vėliau sekė jautrus ir intymus duetas, o suskambėjus pirmiems Fusedmarc įrašo žemiems, centre pasirodė viena „Auros“ pagrindinių šokėjų – Lina Puodžiukaitė, netrukus centras vėl prigužėjo šokėjų. Breiko elementai čia buvo derinami su kontaktiniu šokiu, ir patys šokėjai nesidrovėdami išnaudojo slidžius paviršius. Lankytojai staiga pavirtę į žiūrovus nuščiuvo ir nesipriešindami visą savo dėmesį atidavė šokėjams.
Tokio veiksmo organizatorius, turi matyti ne tik erdvę, bet suplanuoti žmonių reakcijas, kas organizatoriams pavyko puikiai.
Avaspo pasirodymas vyko naujoje erdvėje, nauju pavadinimu – „Kitas menas“. Erdvė, beje, sterili ir labai patraukli, mat praktiškai kitos tokios erdvios, beveidės bet tvarkingos erdvės Kaune nėra, o tai labai patogu menininkams, kuriantiems savo erdves iš vizualikos, įvairių objektų ir garso.
Kalant ritmui sėdėti buvo gan sunku. Erdvinis Pavelo gitaros skambesys ir Vlado tribal būgnai kūrinyje „Žolių laiptais“ gundė mažiausiai stovėti. Trip hopas maišėsi su gaivališkais būgnais, stumdamas mums pop muzikai nebūdingas kūrinių struktūras, kurias dar sustiprino Aurelijos Maknytės vizualika, plačiai ir įspūdingai ištransliuota ant didžiulės baltos sienos. Eilės, kaip būdinga Avaspo, su patosu ir teatrališka drama, tačiau man patrauklus Gabrielės Labanauskaitės žemas ir gilus balsas kartais leidžia atsiplėšti nuo reikšmių, kurias transliuoja skambūs žodžiai. Tuomet galbūt ir įmanomas atsipalaidavimas ir vienis, bendrumas kartu su visa auditorija – tai tokia grupinė patirtis vien dėl kurios kartais galima eiti į koncertus. Juk Avaspo, šiaip ar taip, unikalus ir stiprus projektas mūsų lokalioje, mažoje ir kartais visai nejaukioje muzikinėje scenoje.
Lapričio 19 d. programa
Lapričio 19 d. 19 val.
Šokio projektas „TAIP“
Dalyvauja: šokėjai – Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas,
kompozitorė Egidija Medekšaitė, „gyva“ violončelė Snieguolė Mikalauskienė
Bilietai: 20–30 Lt
Antra diena: šokio projektas TAIP
Prasidėjus daug kukliau ir ramiau nei pirmoji, antroji diena atvedė savo pilną salę žiūrovų į tą pačią sterilią, baltą BLC erdvę. Keturiasdešimties minučių trukmės pasirodymas labai estetiškas ir minimalistinis: balta erdvė, baltos dekoracijos, balti kostiumai, pribloškiančio dydžio projekcijos vedančios dialogą su apšvietimu. Muzikinė pusė irgi glostė ausį: Snieguolei Mikalauskienei begriežiančiai violončele pritardavo ilgesingas antro plano įrašas besklindantis iš simetriškai sustatytų kolonėlių.
Per keturiasdešimt minučių buvo įgyvendinta skandinaviško minimalizmo svaja apie praeitį. Manau, taip praeities minimalizmą galėtų įsivaizduoti ir Ghost in the Shell herojai. Raimondos Gudavičiūtės ir Manto Stabačinsko šokis, kaip ir būdinga daugeliui Auros pasirodymų, veikiau klasikinis, nei kontaktinis. Spektaklis, apie meilę sau lygiai taip pat galėjo būti pristatomas kaip spektaklis apie namų ilgesį, spektaklis apie vidinį grožį, post-apokaliptines 2012 nuojautas ir pan. Tai vienas tų „Auros“ pasirodymų, į kuriuos verta eiti dar kartą tam, kad stebėtum jų vystymąsi, kad spektaklį galėtum suvokti kaip procesą, o ne kaskart atliekamą tą patį veiksmą.
Lapričio 20 d. programa
Lapkričio 20 d. 19 val.
„FUSEDMARC“ gyvo garso koncertas
Erdvę sušildys „AUROS“ šokėjai
Bilietai: 20–30 Lt
Foto: Erika Vyšniauskaitė
Trečia diena: Fusedmarc & apšilimas pagal Aurą
Susiažavėjimo Fusedmarc tiek per spaudos konferenciją, tiek per atidarymą, neslėpė šokio teatro vadovė Birutė Letukaitė. Pasirodo „Auros“ teatro ir Fusedmarc pirmas didysis susidūrimas įvyko kažkur pakeliui į Graikiją, tiksliau, Fusedmarc pasirodymo Graikijoje metu. Argi neegzotiška svetimoje šalyje pirmą kartą išgirsti tokį Lietuvos muzikinį eksportą, du metus iš eilės iš alternatyvios muzikos apdovanojimų A.LT išsinešusį po statulėlę? Sako, koncertas buvo įspūdingas. Kas aš, kad abejočiau – Fusedmarc jau antrus metus iš eilės lankosi trečius metus iš eilės veikančiame festivalyje „Aura ir kiti demonai“.
Per pastarąjį pusmetį apie juos viešoji Lietuva girdėjo žymiai daugiau, nei Jai įprasta kasdien. Bendras kūrinys su A. Mamontovu grupę išvilko į vietinės „didžiosio“ žiniasklaidos plotus, kuriai „Sign“ skambesys vistiek per aštrus.
O štai BLC centre žmonės iš Fusedmarc koncerto spruko taip pat aktyviai kaip ir iš grupės Avaspo pasirodymo. Tik skirtingai nuo pastarųjų, Fusedmarc visiškai nekreipė dėmesio į tai kas vyksta už jų teritorijos ribų. Aišku stebinčiajam truputį gaila dėl to, kad Auros moterų šviečiamasis kultūros spindulys apeina tuos į kuriuos buvo taikyta pasirenkant atitinkamas erdves ir kainodarą.
Nauja Fusedmarc programa – tamsi, aštri, nekonvencinė. Naujos programos garse daug vietos atiduota gitaroms ir rokui. Tiek garso, tiek vizualine prasme veiksmas įsiurbia klausytoją. Scena šiuo atveju pasitarnauja ne tik kaip vieta, kur tam tikra (a)simetrija sustatyti atlikėjai suvokiantys savo transliuojamąją misiją ir skolą auditorijai. Aktyviausiai ir lanksčiausiai čia juda vokalistė Cilia, kartais net žiūroviškai reaguodama ir į projekcijas plačiai nusidriekusias ant lenktos BLC scenos.
Išeinu nutirpusiom kojom ir visai nenustebus.
Ketvirta diena: šokis su ryškalais
Valandos su puse trukmės Kaunas Photo’09 apdovanojimų ceremonija užmigdė. Turbūt, ironizuoti neverta ir jau galima persikelti prie antros pasirodymo dalies – kūniškos fotografijos eksperimento.
Sklinda gandas, kad spektaklis/performansas/eksperimentas buvo atliktas tik po vienintelės repeticijos. Visiškai trupei nebūdingas šokis, judesio prasme grąžinana mus į teatro Mantiales pasirodymą šokio festivalyje, kuriame ispanų duetas žaidė su skysčiais ir kvapais.
„Auros“ ir Kaunas Photo teritorije imamasi eksperimento su šviesą sugeriančiu skysčiu, čia daug fizinio, grubaus kontakto perkeliančio modernų šokį į visiškai kitą plotmę, kur pagrindinis dėmesys atitenka būtent kūnuiškumui, raiškai per fizinį kontaktą, o ne dažnai disciplinuojančiam šokiui. Ir jei Petras Lisauskas slydimą ir fizinį šokį, breiko elementus demonstravo jau pačią pirmą dieną, šokėja Lina Puodžiukaitė, teisingai sako mano kartu atsivesta kolegė E., šiame spektaklyje atranda naują amplua.
Viskas, beje, turi tikrai tarpdisciplininį tikslą – didelio formato nuotraukas. Mat šviesą sugeriantis skystis per šokį atiduodamas foto popieriui, kuris čia pat esančioje laboratorijoje ryškinamas. Pasirodymo pabaigoje auditorijai pateikiamos keturios didelio formato nuotraukos.
Eksperimentas įkvepiantis ir, tikiuos, ne vienkartinis. Jo įterpimas į didesnį scenarijų gali tapti tikrai įspūdingo spektaklio ašimi. Apie tai šnekėdamos ir paliekame paskutinę demonų dieną.
Komentarai