Europos šalių kino forumas „Scanorama 2009“ reklamuojasi keliais šūkiais – naiviai optimistiniu „Tu žiūrėdamas džiaukis!” ir kiek pagyrūnišku „Taip, mes rodysime Antikristą“. Ar džiaugsimės išvydę ažiotažinį „Antikristą“, dar neaišku. Kita vertus, be manipuliatoriaus žiūrovų emocijomis par excellence Larso von Triero šių metų festivalis masina ir kitomis pavardėmis. Kas ir kaip – tiesiai iš kino šventės epicentro.
Pirma diena / Atidarymas
Festivalis atsidarė Henry Mancini „Rožinės panteros“ garsais, tradiciniu Gražinos Arlickaitės „laba gražų vakarą“ ir švedų režisieriaus Jano Troellio „Amžinomis akimirkomis“. Tai istorija apie XX a. pradžios Švediją, paprastą moterį Mariją, jos amžiną meilę fotoaparatui ir vyrui, kad ir koks šunsnukis jis bebūtų. Kartu – apie meilę kinui apskritai, kurią režisierius demonstruoja keliuose įsimintinuose epizoduose: ateljė fotografo nufilmuoti mėgėjiški kadrai iš Skandinavijos šalių prezidentų suvažiavimo, personažų žiūrimas Charlie Chaplino filmas, ar to paties nemirtingo komiko sugretinimas su vienu veikėju juostos finale. Marija stebi šviesia alėja nužingsniuojantį ateljė savininką, poną Pederseną, kurį slapta mylėjo, pastarasis suka lazdelę pašonėje, pakelia juodą katiliuką. Sentimentalu, bet gražu. Po seanso sutiktiems pažįstamiems kartoji: klasikinis pasakojimas, gera dramaturgija, bet… Ir tai jau tavo bėda, jog norėjosi kažko ne tokio konvencionalaus.
Antra diena
Šeštadienį aplankiau Lukaso Moodyssono „Mamutą“. Pripažinimą pelnęs tikrai nebloga coming of age drama „Parodyk man meilę“, šį kartą švedas susirūpina visos žmonijos problemomis. Surenka švedų, danų ir vokiečių komandą, pasikviečia Michelle Williams su Gaeliu Garcia Bernaliu ir bando susumuoti šiandieninius globalizacijos padarinius. Michelle Williams herojė Elen yra darboholikė medikė, nerandanti laiko mažametei dukrai, negalinti užmigti, tiesiog susitvarkyti su savo emocijomis. Gaelio Garcia Bernalio herojus Leo, Elen vyras, išvyksta į komandiruotę Tailande, kur turi pasirašyti svarbius su jo sukurtu žaidimų-pažinčių website susijusius dokumentus. Deja, sutartys vėluoja, Leo skambina žmonai ir zirzia, kaip jam čia nuobodu (tiesa, vėliau glaustydamasis prie jauno tailandietės, kalbės atvirkščiai). Žiūrovui tuo metu irgi. Dar yra Niujorke pas šeimynėlę uždarbiaujanti auklė Glorija, kurios du mažamečiai sūnūs liko gimtuosiuose Filipinuose. Ten, žinoma, ne pyragai: jaunėlis ilgisi mamos, vyresnėlis patenka į prostitucijos pinkles. Istorija (istorijos) dėliojama dirbtinai ir sausokai, problemos pateikiamos paviršutiniškai, per daug deklaratyviai, lyg autorius rimtu tonu aiškintų, jog du plius du tikrai ne penki. Kažkoks abstrakcijų žaismas. Juokinga žiūrėti, kaip Moodyssonas „nori būti“ Alejandro González Iñárritu, bet jam beviltiškai nesiseka.
Trečia diena
Lapkričio 8 diena, dešimt minučių po ketvirtos, Vingio kino teatras, pirma salė – „Antikristo“ apsireiškimas. Anšlaginis seansas. „Scanoramos“ direktorės Gražinos Arlickaitės įžanginis žodis, telpantis į išvadą – „patys žinote, kur papuolėte“. Vienos žiūrovės klausimas draugei – „Ar bijai?“. Tamsa.
… Filmą nuo pradžių lydėjo skandalai, o tai – neabejotinai geriausia reklama: Larso von Triero depresijos istorija, kuria jis puikiai žongliravo Kanuose, režisierių užsipuolę žurnalistai spaudos konferencijoje (žurnalistas: „Paaiškinkite ir pasiteisinkite, kodėl sukūrėte šį filmą? Tik, prašau, daugiau nei vienu žodžiu“, von Trieras: „Nemanau, jog turiu teisintis“, žurnalistas: „Taip, Jūs turite! Tai Kanų kino festivalis, Jūs turite paaiškinti, kodėl jį sukūrėte, ačiū“, Willem Dafoe apstulbęs purto galvą…), festivalio Ekumeninės žiuri skirta antipremija už mizoginiją, supykdžiusi festivalio šeimininką Thierry Fremaux, galiausiai geriausios aktorės apdovanojimas Charlotte Gainsbourg. Juk komisija negalėjo vienaip ar kitaip nereaguoti į, kaip jis pats save vadina, „geriausio pasaulyje režisieriaus“ darbą…
Istorija paprasta – po vaiko žūties pora iškeliauja į nuošalų namą miškuose, „Edeną“, kur depresiją kenčianti motina bando susitaikyti su netektimi. Deja, juos (bet iš tikrųjų tik vyrą) supanti Gamta pilna Blogio. Linksmybės prasideda, trumpai tariant.
„Antikristas“ – tai manipuliacinis triukas visomis prasmėmis. Bandai taip lengvai nepasiduoti filmo kadrams, išlikti ramus, bet nepavyksta. „Oskaruotas“ operatorius režisieriaus paliepimu vietomis padrebina kamerą ar panaudoja optinius triukus, ir tai taip koketiška. Išraiškos formų prasme Larsas von Trieras kine kažkaip sugeba užbėgti į priekį. O dar pasiutiškai vaidinanti Gainsbourg! Skausmas, kančia, baimė, depresija, Eros ir Tanatos, chaosas, blogoji prigimtis, raganos – keli „suskliaudžiantys“ filmą žodeliai. Režisierius naiviai žaidžia archetipais: ir istorijos, ir apskritai paties kino lygmenyje, t. y. kalbėjimo pirmiausia vaizdais galia. O kad von Trieras moka provokuoti iki galo įrodo ir filmo dedikacija Andrejui Tarkovskiui. Tiesa, meilę kino grandui, jį cituodamas, danas įrodė jau pirmaisiais filmais.
Reportažai iš „Scanoramos“: ketvirta ir penkta diena
Ketvirta diena
„Scanorama“ rodo vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmų retrospektyvą. 2002 metais sukurta juosta „Laiptinės vidury“ koncentruojasi ties dviejų vidutinio amžiaus porų santykiais. Jie puikiai sutaria, kol Elen neplanuotai įsimyli savo draugės vyrą Krisą. Ramus šeimų gyvenimas pradeda byrėti. Rimtas tonas ir preciziškos įžvalgos filme puikiai dera su netikėtu komiškumu (Elen vyrą Uvę persekioja dūdmaišių garsai, pilkoje kasdienybėje pasigirstantys kaip tolimas optimizmo aidas), dėl kurio filmas tik dar žavesnis. Įdomi ir filmavimo maniera; kameros, atrodytų, klaustrofobiškai prilipusios prie kiekvieno iš herojų, seka jų žingsnius, atsitraukia, vėl juda, galiausiai patys herojai pradeda išsipasakoti, komentuoti jausmus kažkam klausinėjančiam už kameros akies. Toks paradokumentiškumas griauna vaidybinio kino iliuziją, dar labiau leidžia tapatintis su personažais. Troškiuose, neįsimintinuose daugiabučių interjeruose besivystanti socialinė santykių studija įsimena ir dėl puikaus aktorių kvarteto. Bravo.
Penkta diena
Valandos trukmės dokumentinė juosta „P.S. Krøyer – koks gyvenimas!” visai neintriguoja. Dailininko gyvenimo istorija, pasitelkiant jo paveikslų, gyvenimo įvykių inscenizacijas (banalus televizinio filmo elementas, o Anna von Lowzow ir yra TV režisierė), pasakojama pernelyg tradiciškai, tvarkingai, neįtraukiančiai. Jei domitės daile, pažiūrėkite, nors nemanau, jog be to, kad Krøyeris buvo pamišęs, sirgo sifiliu ar tapė vakaro šviesą, ką daugiau ir tesužinosite.
„Atsivesk mamą ir tėtį“, ragina vaikams ir jaunimui skirta programa. Joje – du filmai. „Apelsinų mergaitė“ – sufleruoja pavadinimas – saldžiai romantiškas filmas apie amžinos meilės paieškas ir, žinoma, gyvenimo prasmę. Šešiolikmetis Georgas bando susitaikyti su seniai mirusiu tėčiu, suprasti mamą ir įsimylėti merginą. Jam pasiseka, triumfuoja happyendas. Filmas lengvai apeina rimtesnes problemas (netikėtas mamos meilužis finale, pavyzdžiui) ir šiek tiek per daug nusisaldina iki snaigučių ir žvaigždučių. Manau, infantilumui irgi turi būti ribos. Salė kažkodėl plojo
Šešta diena
Ari Alexander Ergis Magnússon žiūrovams pažįstamas iš prieš keletą metų „Scanoramoje“ rodyto išraiškingo dokumentinio filmo „Klykiantis šedevras“ apie neišsenkamą islandų muzikos lobyną. Naujausios dokumentinės juostos „Pasaulio pakrašty“, pasakojančios šokiruojančius dalykus apie berniukų prieglaudą-perauklėjimo mokyklą, kurioje jie buvo prievartaujami ir žeminami, pagrindinis privalumas – taip pat formalūs sprendimai. Visą filmą dominuoja melsva spalva (liūdesio, nostalgijos konotacijos), demonstruojamos senos vaikystės nuotraukos, archyviniai kadrai iš propagandinių filmukų apie prieglaudą (neva joje vaikai tampa geresni), skamba kompozitoriaus Þór Eldon (kūrė garso takelį ir „Klykiančiam šedevrui“) muzika – ir grėsminga, nerami, ir liūdna, nukelianti į pašnekovų skaudžią atmintį. Jei ir atrodo, jog kalbinamieji nuo vidurio filmo užsisuka faktų kartojimų rate, vizualumas veikia ir nepalieka abejingo.
„Žmogus ant lyno“ – dokumentika su vaidybiniais intarpais, kurie struktūruojami kaip geras veiksmo filmas. Pasakojimas įtraukia, nors pradžioje ir atrodo kiek eklektiškas, padrikas. Vėliau viskas susidėlioja į vietas: akrobatas Philippe‘as Petit svajojo pereiti lynu (žinoma, nelegaliai), nutiestu tarp Pasaulio prekybos centro bokštų. Ši svajonė tapo obsesija, galiausiai sugriovusia santykius su žmona ir draugais. Matome retrospektyvius kadrus apie pasiruošimą, treniruotes, nuotraukas iš lemtingosios dienos (1974 m. rugpjūčio septintoji), kai, anot pašnekovų, Phillipe‘as vaikščiojo debesimis. Tai juosta apie žmogaus svajonę, juosta apie dangoraižius dvynius. Čia potekstė aiški. Tada nestebina ir Amerikos kino akademija, atidavusi filmui „Oskarą“. Buvo galima viską supaprastinti ir, kaip teigė filmo pristatyti atvykęs pats režisierius Jamesas Marshas, finale parodyti kadrus apie bokštų griūtį – tačiau toks akcentų sudėliojimas nebuvo autoriaus tikslas. Akcentus susidėlioja žiūrovas. Man, užsiangažavusiam poetine dokumentika, trafaretinė žurnalistinė dokumentika (respondentų kalbos, nuotraukos, laikraščių žinutės, filmuotų kadrų gausa etc.) patinka mažiau. Bet čia jau skonio reikalas.
Septinta diena
Pažįstami bandė atkalbėti nuo Andrzejaus Wajdos „Ajerų“. Laimei, nepaklausiau. Po klasikinio pasakojimo sunkiasvorės „Katynės“ naujausiu darbu kino meistras kur kas novatoriškesnis. Filmas jungia kelis pasakojimo lygmenis: lenkų rašytojo Jaroslawo Iwaszkiewicziaus istorijos ekranizaciją „Ajerai“ apie sergančią moterį Martą (aktorė Krystyna Janda) ir jos susižavėjimą jaunu vaikinu, šios juostos filmavimo momentus (filmas filme; čia pasirodo ir pats Wajda) ir trečia – pagrindinės filmo aktorės Krystynos Jandos asmenišką monologą apie vyro mirtį.
Šios plotmės formaliai jungiamos į stebėtinai lengvą (nors tematiškai sunkų) pasakojimą. Wajda jų specialiai nekomplikuoja. Žinoma, filmo filme principas toli gražu nėra naujas, tačiau pavargus nuo tradicinės dramaturgijos, kiek sudėtingesnis naratyvas festivalio kontekste gaivina sinefilišką širdį. Įdomu, prieš seansą vienas organizatorių pranešė – „festivalis nieko panašaus nerodė“, „jei istorija nekabina, tiesiog apeikite ją kaip gražią statulą ir pajusite malonumą“, pridūrė. Tai tik patvirtina „Scanoramos“ meilę tradicinio pasakojimo juostoms.
Aštunta diena
„Laiškai tėvui Jakobui“ yra gero minimalistinio filmo pavyzdys. Netuščiažodžiaujama, netuščiakadraujama – viskas apgalvota, tikslu. Nors siužetas nuspėjamas, personažai kiek šabloniški, tačiau nepyksti. Grožiesi kadrų estetika, jų logika: pakartojimai, daiktų išdėstymas juose. Malonus akiai popietinis suomiškas filmas apie tai, jog turime įvertinti esančius šalia, atleisti esantiems toli ir tiesiog įvertinti mums dovanotą gyvenimą. Truputį sugraudino.
Visas pasaulis mini 120-ąjį Carlo Theodoro Dreyerio gimtadienį. „Scanorama“, kaip skelbė visą mėnesį reklaminiuose miesto stenduose kabojusios ekstaziškos Marios Falconetti nuotraukos, taip pat neatsilieka ir rodo tris (gaila, mažai) kino genijaus filmus. Ankstyvoji „Glomdalio nuotaka“ (1926) dar ne tokia ekspresyvi, o ir dreyeriškos mistikos čia nė kvapo. Tai pastoralinis natūralistinis pasakojimas apie kaimo berno Torės ir gražiosios Beritos meilę, įveikusią pastarosios tėvo rūstybę ir piktus konkurento kėslus. Po metų sukurta „Žanos d‘Ark aistra“ jau žymės visai kitokį režisieriaus kūrybos etapą.
Alžyro kilmės prancūzo Rachido Bouchareb („Kino pavasaris“ rodė jo „Čiabuvius“) „Londono upė“ pasakoja dviejų žmonių, kuriuos suartino bendra katastrofa (teroristiniai išpuoliai Londone), istoriją. Kiek dirbtinokomis situacijomis, tačiau teisingai filmas kalba apie žmogiškumą, toleranciją ir susitaikymą su likimu. Beje, už ką Tildos Swinton vadovaujama Berlinalės žiuri „Sidabrinį lokį“ atidavė aktoriui Sotigui Kouyaté, man lieka neaišku.
Paskutinė diena
Festivalis užsidarė vakar, šeštadienį, su istoriniu norvegų filmu apie partizanus „Maksas Manusas“. Asmeniškai aš festivalį uždariau šiandien, sekmadienį, su nuoširdžiu filmu iš Didžiosios Britanijos „Nepaklotos lovos“.
Ankstesniame šios juostos seanse žiūrovai buvo priversti tenkintis DVD kopija, mat originalas buvo užstrigęs Maskvoje. Kantriai išlaukęs kelias dienas, džiaugiausi puikiu vaizdu, mat jis jaunam argentiniečių kilmės režisieriui Alexis Dos Santos svarbiausias. Fabulos čia vos vos (Akslis ieško Londone tėvo, Vera bando pamiršti seną meilę ir pasiduoti naujiems santykiams), užtat estetiškų, subtilių kadrų netrūksta. Tai atvejis, kai forma valdo, bet neužgožia turinio. Pagirtina, kaip jaunas kūrėjas, nenuslysdamas į tuščią formalizmą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą. Skvotai, vietiniai barai, atsitiktiniai vakarėliai, klubai, viešbučiai – erdvės, kuriuose susitinka ir išsiskiria jauni, pasimetę, vietos gyvenime ieškantys žmonės. Režisierius taikliai užčiuopė šiandieninio jauno žmogaus pasaulėjautos nervą, emocinę būseną. Kada tai pradės daryti lietuviai?
Tiesa, programoje „Jauna Lietuva trumpai“ matytas Dovilės Šarutytės trumpametražis „Aš tave žinau“ fiksavo penkiolikmetės merginos kasdienybę – baseino treniruotės, mokykla, namai, draugės, pirmoji meilė, diskotekos, tūsai. Jaunai režisierei pavyko natūraliai, neforsuotai pažvelgti į paauglių gyvenimą, žiūrovui atpažįstamas (ir, manau, lietuvių kine tokias pasiilgtas) situacijas – atrodytų, be jokios išankstinės pastangos formuoti svarbią filmo idėją, išvadinę mintį etc. Tiesiog stebėti. Tai iš tiesų nuteikia viltingai. Šia mintimi pasibaigusi „Scanorama“ ir džiugina.
Komentarai