Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ apėmęs net devynis miestus Lietuvoje ir Latvijoje kaip visada pakerėjo šiluma. Festivalis vyko spalio 20 – 25 dienomis, tad koncertų įvairovė leido pamatyti visus žymiausius bardus tiek autoriniuose, tiek ir jungtiniuose koncertuose. Vis dėl to, daugiausiai klausytojų dėmesį atkreipė į spalio 23 – 25 dienomis vykusius didžiuosius festivalio uždarymo koncertus.
Spalio 23 d., penktadienį Lietuvos bardai dalinosi scena su iš įvairių užsienio šalių atvykusiais atlikėjais. Galima buvo pastebėti tendenciją, kad lietuviai atlikdavo tris, o atvykėliai – po dvi dainas. Vis norėdavosi išgirsti dar, tai buvo galima pajusti ir iš žiūrovų plojimų. A. Ivaščenko (Rusija) stebino linksmomis ir ironiškomis dainomis – „Dūmai Kryme, o Krymas dūme“ bei „Visam pasauly geriausias – aš“. Šis atlikėjas dainas rašo nuo 15 metų, o be poezijos, dar įgarsina filmus. Jis tikrai patraukė dėmesį tų klausytojų, kuriems yra nesvetima rusų kalba. Italas S. Cobello publiką bandė patraukti ne sarkastiškumu, o ne vienos užsienio kalbos mokėjimu. Be gimtosios kalbos jam nesvetimos suomių, anglų, rusų kalbos. O pirmą dainą parašė gana vėlai – tik 18 metų.
Bardas iš Škotijos – S. Dowling pirmąjį kūrinį sukūrė 16 metų. Atlikėjui būdinga folkloro ir bliuzo muzikos stiliai. Jo dainos turėjo moralinį atspalvį – viena iš atliktų dainų buvo apie tokius žmones, kurie norėdami daug pasiekti iš pradžių labai sparčiai kyla visais įmanomais būdais, tačiau po to nesustodami krenta. Juk taip ir būna, tiesa? Iš užsienio atlikėjų ryškiausiomis spalvom nušvito bardas iš Ispanijos. Savo pasirodymą jis pradėjo Celine Dion daina „My heart will go on“. Dėl to salėje net buvo girdėti juokas, tačiau jis pasiekė savo tikslą – visas salės dėmesys buvo jo. Iš tikrųjų šis atlikėjas, nors ir pasirinkęs tokius stilius kaip bliuzo, džiazo ir bassanov, buvo labai savotiškas. Savo pasirodymą jis užbaigė rėkdamas tiesiogine to žodžio prasme. Toks pasirodymas emociniu atžvilgiu buvo tikras išbandymas ramiai nusiteikusiai auditorijai.
Scenoje pasirodę lietuviai nebuvo tokie temperamentingi – jų dainos buvo kupinos šilumos, ramybės ir dvasinės harmonijos. Ypač melancholiškas buvo J.Bagdonavičius, kuris skatino svajoti – „Daina – tai svajonių pasaulis, svajokite ir Jūs“. Scenoje pasirodė ir V. Babravičius – bardų judėjimo Lietuvoje pradininkas. Vakarą užbaigė nenuspėjamojo ispano J. De Prado, bardo iš Amerikos Ch. Brodsky bei Gedimino Storpirščio trio.
Šeštadienio vakaras buvo skirtas vien Lietuvos bardų atlikėjams. Vėl atsikūrusi „Atika“ ragino ne kratyti galvas, o klausytis muzikos. D. Razauskas dainavo apie lietų be skausmo. „Liūdni slibinai“ bei „Atviras ratas“ kaip visada stebino netikėtomis improvizacijomis. Renginio vedėjas ironiškai pristatė festivalio „idėjinį vadą“ G. Storpirštį – „Ar pavardė netrukdo groti?“, o jis šmaikščiai pristatė svečią iš Skandinavijos – „Jei jis tiks lieps, bet kas atvažiuos koncertuoti iš Skandinavijos šalių“. Scenoje tvyrojo jaukumo aura – atlikėjai tiesiog mėgavosi galimybe joje būti.
Festivalio baigiamasis akcentas – Vytauto Kernagio gitaros įteikimas. Praėjusiais metais apdovanojimą gavęs Domantas Razauskas apdovanojimą perleido V. Kernagio bendražygiui, vienam iš brandžiausių Lietuvos bardų – A. Kulikauskui.
Komentarai