(Apie seksą žiūrėk žemiau.) Ką reiškia senti? Tai kai kurių bruožų išsitrynimas, kitų – išryškėjimas. Šis procesas – sunkiai prognozuojamas: visi sensta panašiai, bet skirtingai.
Visada įdomu stebėti, kaip klasikai, aidolai, veteranai ar kultiniai kūrėjai valdo savo senėjimą: kaip jie interpretuoja, ką daro su savo pačių ankstesniu veidu. Atsirenka kai kuriuos bruožus, kitus negailestingai ištrina kaip svetimus.
Dažnai dėl to jie nuvilia savo fanus, kurie kitaip supranta jų ankstesnį įvaizdį ir ilgisi kitų, jau ištrintų bruožų. Bet patys ištikimiausi fanai niekada nenusivilia savo dievais, nes pripažįsta jų šventą teisę daryti su savimi ką nori.
Veteranai „Antis“ savo 25-mečiui paminėti pasirinko teatrą. Rusų dramos teatrą – buvusią operą ankštais koridoriais, raudono aksomo užuolaidomis, medinėmis tarybinio stiliaus kėdėmis, su „bufetu“ pertraukai. Būtų sunku ginčytis su tokiu „Anties“ sprendimu: jie nusprendė pabrėžti savo teatrališkus bruožus. O gal ir komplikuotą santykį su tarybine praeitimi.
Tiems, kas prisimena pradžią, „Antis“ tuoj asocijuojasi su teatru. Taip pat prisimeni, kad „Anties“ vertinimuose dažnai buvo keliamas klausimas, ar jie nėra tik „agitacinė“ grupė, trumpalaikis „politinis“ projektas. Tai buvo vienas iš unikalių „Anties“ bruožų. Nei „Bix“, nei Mamontovas, nei Kernagis niekam nekėlė tokių įtarimų.
Nei iki, nei po „Anties“ niekas nesulaukė tokių įtarimų agitacija. „Antis“ buvo pirma ir paskutinė agituojanti roko grupė po-tarybinės Lietuvos istorijoje.
Šou buvo pavadintas utopija (t.y. tai, kas „neturi vietos“). „Anties“ 25-metis neįmanomas, „is not taking place“, nes – kaip buvo paaiškinta vakaro programėlėje už 5 Lt – Antis pavirto Zuikiu.
Zuikis naujose „Anties“ dainose asocijuojamas su drebėjimu, baime, šalčiu, bejėgiškumu ir impotencija. Korporacinis prekės ženklas „Pleibojus“ čia įgyja ironišką prasmę: tai tarsi prievarta odoje išdegintas vergo ženklas („branding“ reiškia „paženklinti ugnimi“), su kuriuo zuikis iš baimės yra priverstas sutikti, kad nepražūtų (rinkoje). Žodžiu, „zuikis pleibojus“ yra jaukas (antis!) publikai, reklamos vartotojams.
Čia, ko gero, glūdi Kaušpėdo saviironija: išgyvenęs verslo bankrotą, jis „savo kailiu“ patyrė, ką reiškia panika dėl smunkančių apyvartų, priklausomybė nuo pelnų ir bankroto baimė.
Spektaklyje vaizduojama Zuikio platoniška meilė Laisvei, kurią lyrinis herojus (Kaušpėdo karta?) traktuoja kaip lengvabūdišką flirtą su Laisvosios rinkos ideologija, dėl kurios jis (jie) išdavė radikalios demokratijos ir laisvės idealus.
Vienoje iš dainų nuskamba užuomina, kad kenčiantis herojus norėjo, bet nesugebėjo tapti „prezervatyvu“ „brangiajai“ Laisvei: Kaušpėdas parkrinta ant šono, merginų choras skanduoja „Gėda“. Tai galima suprasti kaip užuominą į tai, kad Sąjūdžio karta nepajėgė rasti saugiklių nuo demokratijos išdavikų kenkėjiškos veiklos. Agituojanti antis virto panikuojančiu zuikiu.
Daina, kuria lyrinis herojus kreipiasi į Laisvę („Brangioji“), savo muzikinėmis ypatybėmis primena Kernagio „Kabaretą tarp girnų“. Ją nutraukia saldus moteriškas vokalas, giedantis apie „tikrąja laisvę“: tai galima suprasti kaip užuominą į tai, kad atgimimo laisvės eksperimentus užčiaupė propagandinės giesmės apie šviesų kapitalistinį rytojų.
Vaizdo projekcijose šmėžavo įvairūs pažįstami, bet šmėkliški pavidalai – Naujieji lietuviai, vadinamieji „Žmonės“: pvz., laisvojo verslo simbolis Verslovas su palydove – kostiumų ir įvaizdžio menininke, dar labai jauni. (Per pertrauką bufete mačiau oligarchą, žiniasklaidos magnatą Mockų.)
Politinių lyderių rinkimai buvo pavaizduoti kaip lošimų automatas, į kurį investuoji truputėlį, o grąža išeina didelė (aš pats esu vieną kartą už 5 Lt išlošęs 35). Šis automatas vis išmesdavo sunkiasvorį (dar jauno) Brazausko veidą.
Ne veltui vienoje iš dainų gitaros ir Kaušpėdo vokalas pasiekė beveik heavy metal skambesį, trumpam virto „satanistiniu“ riaumojimu, simbolizuojančiu ir sunkaus metalo (babkių, aukso) skambesį, ir zuikyje palaidotos anties aimaną.
Viename interviu, pasakodamas apie savo bankrotą, Kaušpėdas ironiškai tarstelėjo, kad jis neturi ką pasakyti apie „politiką“ – gali tik „paskaityti paskaitų studentams apie rinkodarą ir estetiką“. Suprantama – juk politikos nebeliko, ji virto oligarchine paslaugų ekonomika. Agituojanti antis virto parsiduodančiu triušiu, kuriam būdinga baimė nepatikti ar neįtikti – kaip ir rinkodarai, kuri visada neriasi iš kailio, kad įtiktų vartotojui, ir paniškai bijo nesėkmės.
O dabar apie seksą. Taigi etiketė „pleibojus“ buvo tik jaukas (antis) publikai. Visos dainos buvo apie meilę laisvei ir turbūt tėvynei. Kunigų poezijos tradicija. Šiandienė „Antis“ – kuri yra tik jaukas tiems, kurie atsimena anų laikų „Antį“, – tapo labai abstrakti: sunkiai iššifruojamas, beveik autistiškas muzikinis ir lyrinis srautas. Savo jaunystės erotinius bruožus (Alyvos, Mėlynas dangus…) ji paslėpė po storu makiažo sluoksniu, slepiančiu raukšles.
Vis dėlto tam tikros erotinės energijos likučių buvo galima įžvelgti Kaušpėdo kostiumų spektaklyje (autorė Sandra Straukaitė). Visi kostiumai, su kuriais pasirodė Kaušpėdas, ironizavo vyriškumo standartus (boksininko chalatas, supermeno triko ir t.t.). Kai kuriose scenose Kaušpėdas atrodė kaip pakalusi drag queen.
Kai pasipuošęs rožiniu švarku ir ryškiu makiažu jis kreipėsi į „brangiąją“ laisvę žodžiais „Galiu būti tau klozetas“ (ir prezervatyvas), tai buvo galima suprasti kaip užuominą į tai, kad Tėvynė pernelyg ilgai laikė jį (mus) „uždariusi savyje“, spintoje, closet („kaip giesmė gerklėje mirtis uždaro“, anot Masytės, kurią primena Laisvės Laisvytės pavardė spektaklio programėlėje).
Zuikis čia tampa baimės keistis arba parodyti savo silpnybes ir „moteriškus bruožus“ simboliu. Scenos ir „Anties“ palikimo ateitis priklausys, be kita ko, ir nuo alternatyvių erotinių energijų išlaisvinimo, pavyzdžiui, kai vyrai nebebijos būti „moteriškai“ erotiški. Juk būti klozetu laisvei – reiškia atsiverti jos srautui ir priimti jį be kliūčių.
Komentarai