Visai neseniai Economist Intelligence Unit paskelbė “European Green City Index”, kuriame 30 Europos miestų įvertinami pagal 9 draugiškumo aplinkai kriterijus. Vilnius, aplenkęs Taliną ir Rygą, užima 13 vietą. Tai aukščiausias įvertinimas tarp Baltijos šalių. Šiame tekste trumpai pažvelgsime į tyrimo metodologiją ir pažiūrėsime, ar pelnytai Lietuvos sostinė lenkia kai kuriuos Vakarų Europos miestus.
Kas tas indeksas?
Objektyvumo dėlei reiktų pasakyti, kad šį Europos miestų indekso kūrimą finansavo viena didelė koorporacija, o jį atliko žurnalo „The Economist“ analitikai. Pati tyrimo atlikimo sistema atrodo gana paprastai: kiekvienas miestas įvertinamas pagal 9 subjektyviai pasirinktus kriterijus, tokius kaip oro ir geriamojo vandens kokybė, tarša, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas ir panašiai. Informacija, kaip teigiama ataskaitoje, buvo surinkta iš viešai prieinamų šaltinių, o kur jos trūko, buvo remtasi matematiškai apskaičiuotais kintamųjų vidurkiais.
Vėliau visos gautų duomenų reikšmės buvo padalintos į intervalą nuo 1 iki 10, o patys kintamieji suskirstyti į minėtas devynias kategorijas. Taip buvo gauti miestų reitingai pagal vandens kokybę, atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą ir panašius kriterijus. Šiame tekste aptarsime tik pagrindinį indeksą.
Įdomus dalykas tas, kad indekso autoriai visoms indekso sudedamosioms dalims paskyrė po maždaug tokį patį svarbumo laipsnį. Būtent tai ir verčia abejoti indekso patikimumu, nes paprastai vieni veiksniai turi daugiau įtakos nei kiti ir juos visus suvienodinti nekorektiška.
Nuo ko priklauso draugiškas gamtai gyvenimo būdas?
Kadangi buvo tirta trisdešimt miestų iš įvairių Europos šalių, galima palyginti skirtingų kapitalizmo modelių įtaką miestų ekologijai. Nors akivaizdžiausia priklausomybė matoma tarp mieste sukuriamo BVP vienam gyventojui ir miesto balų taškų. Tyrėjai tai aiškina turtingesnių miestų polinkiu daugiau lėšų skirti ekologinėms programoms, kurios padeda mažinti taršą. Tuo tarpu ne tokie turtingi miestai turimas lėšas panaudoja kitur, tarkime socialinės atskirties mažinimui.
Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į miestų ekonomikos struktūrą. Miestai, kuriuose labiau išvystytas paslaugų sektorius, yra ekologiškesni dėl dviejų priežasčių: pirma, jie sukuria didesnį BVP nei industriniai miestai, todėl daugiau lėšų gali skirti ekologiniam miesto vystymuisi. Antra, paslaugų sektorius išskiria mažiau teršalų, dėl to natūraliai miestas yra švaresnis.
Kita netikėta tendencija – miestų populiacijos dydis ir ekologija. Kaip rodo antrasis „European Green City Index“ pateikiamas grafikas, egzistuoja neigiama priklausomybė tarp šių dviejų dydžių – kuo daugiau gyventojų mieste, tuo mažiau jis ekologiškas. Tiesa, grafike nepateikti Skandinavijos ir Vakarų Europos miestai, kuriuose gyventojų skaičius (lyginant su Rytų Europos miestais) yra didelis, tačiau kartu jie yra ir gana aukštai reitingo lentelėje.
Vienas iš būdų paaiškinti tokį Vakarų Europos ir Skandinavijos miestų atotrūkį nuo Rytų Europos yra vadinamoji
Kuznetso kreivė. Jos kūrėjo, Simono Kuznetso teorija teigia, kad priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir žalos gamtai galima pavaizduoti apverstos “U” raidės grafiku ir skirstyti į dvi fazes. Kol ekonomika yra vystymosi stadijoje, žala gamtai didėja, kai ekonomika pasiekia tam tikrą išsivystymo pakopą, žala ima mažėti. Taigi remiantis šia teorija galima nurodyti, kad Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybės “persivertė” į antrąjį raidos etapą ir žala gamtai ima mažėti. O Rytų Europa vejasi, tačiau ne taip greitai, kaip mes to norėtume. Vėl gi, tai tik vienas iš galimų būdų paaiškinti skirtumus tarp dviejų Europos dalių.
Be to, reikia nepamiršti, kad požiūris į gamtosaugą priklauso ir nuo miesto gyventojų sąmoningumo. Paprastai turtingesniuose miestuose gyvenantys žmonės labiau linkę domėtis aplinkosauga, todėl valdžios sprendimai, susiję su tvaria raida, sulaukia daugiau pritarimo. Lietuvoje, regis, įvairios ekologinės akcijos tampa vis populiaresnės, kas leidžia tikėtis, kad ateityje Vilnius bus dar aukštesnėje vietoje.
Vilnius – pirmas tarp Pabaltijo sostinių
Viešai publikuotoje ataskaitoje kiekvienam miestui skiriamas puslapis, kuriame įvertinama jo ekologinė politika. Pavyzdžiui nurodoma, kad Vilniuje tik kiek daugiau nei procentas visos sunaudojamos energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Kopenhagoje iš atsinaujinančių šaltinių gaunama kone penktadalis visos miesto sunaudojamos energijos. Vilniuje perdirbama tik 5 procentai atliekų, o Kopenhagoje, užimančioje pirmąją vietą reitinge, perdirbama 23 mieste sukuriamų atliekų.
Remiantis šiais palyginimais, esame toli uodegoje palyginus su išsivysčiusiais miestais. Tačiau, toje pat ataskaitoje esantis Vilniaus mero Viliaus Navicko interviu verčia susimąstyti. Tarp kitų ekologinių iniciatyvų valdininkas paminėjo dviračių nuomos sistemos įkūrimą, kuri turėtų pradėti veiki kitais metais… Įdomu, ar šis pareiškimas tik dar vienas pažadas, kuris nusės dokumentų stalčiuje, ar rimtas ketinimas.
Diagramoje-vore aiškiai matosi Vilniaus reitingas skirtingose kategorijose. Ataskaitoje nurodoma, kad sąlyginai daug prie Vilniaus pirmavimo prieš kitas Baltijos šalių sostines prisidėjo pirmoji vieta užimta pagal oro kokybės kriterijų. Tik čia mes pirmaujame ne dėl efektyvių ekologinių sprendimų, o dėl stambių pramonės objektų nebuvimo mieste.
Pagal energijos suvartojimą esame kone paskutiniai. Tai rodo, kad miesto energijos perdavimo infrastruktūra yra neefektyvi ir atgyvenusi. Kita vertus, nurodoma ataskaitoje, mieste jau kelerius metus veikia ekologišką kurą naudojanti elektrinė, kuri tiekia šilumą dešimtadaliui gyventojų.
Visgi lyginant Vilnių su Vakarų Europos ar Skandinavijos miestais matomas didžiulis atsilikimas atliekų perdirbimo ir ekologiškos energijos naudojimo srityse. Tačiau, remiantis ataskaita, būtent šiose srityse ir daromi didžiausi pakeitimai Vilniaus mieste. Po kelerių metų pažiūrėsime, ar jie prisidės prie ekologiškesnės aplinkos Vilniaus mieste kūrimo.
Komentarai