Gruodžio 4-ąją į sostinėje esančią „Ūkio banko teatro areną“ plūdo minios žmonių, troškusių išgirsti ir pamatyti pirmąjį ir kol kas vienintelį elektroninės muzikos orkestro „Silence Family“ pasirodymą. Iš tiesų, proga vienoje scenoje išvysti tokius muzikos kūrėjus, kaip Jazzu, Leon Somov, Mario Basanov, Few Nolder ir Vidis, pasitaiko ne kasdien. Negana to, publika laukė pažinties su naujais „Silence Family“ nariais – Adomu ir Monika Liu. Tikslas, o gal daugiau pažadai „suorganizuoti geriausią lietuvišką metų koncertą“ aukštai iškėlė kartelę tiek rengėjams, kvietusiems skambiomis anonsų antraštėmis, tiek žiūrovams, su nekantrumu laukusiems penktadienio vakaro.
Afišose juodu ant balto buvo rašoma, jog renginio pradžia – 20 valandą, tad punktualūs muzikos mylėtojai iš anksto tvarkingai rikiavosi eilėse prie arenos įėjimo. Būtent čia prasidėjo organizatorių parengtos „atrakcijos“: gerą pusvalandį žmonių „jūroje“ pralaukę melomanai dar kiek laiko galėjo pasistumdyti fojė ir koridoriuose, o visų džiaugsmui pagaliau įleisti į koncerto erdves ir suskubę atrasti „geriausią stovimą vietą“ arenoje, buvo apdovanoti dar vienu prizu – ilgu laukimu. Na, bet lietuviai pasirodo gali būti labai kantrūs ir besišypsodami, truputį patrypčiodami nuo salėje tvyrančio šalčio, optimistiškai sulaukti koncerto pradžios.
Tiesą sakant, džiaugiausi, jog neturiu VIP‘inio bilieto, mat visi „labai svarbių asmenų“ staliukai paskendo žmonių minioje, tad vargu ar ten sėdint buvo galima kažką įžiūrėti, o dar prieš renginį, pro laukiančiuosius prasibrovusi mergina paklausė, kur yra VIP įėjimas ir buvo nuraminta malonaus apsaugos darbuotojo, pasiūliusio laukti eilėje su visais, mat toks įėjimas neegzistuoja.
Taigi, renginys prasidėjo valanda vėliau ir tikriausiai nuo visus išvarginusio laukimo nukentėjo koncerto pradžia: ištęstų muzikinių kompozicijų klausytis gana sudėtinga, o ir šokti pagal jas nelabai išeitų, tačiau publika pamažu atgijo. Scenoje, prie iš toli švytinčių „Apple“ kompiuterių pasirodė Few Nolder. Įsibėgėjant muzikinėm improvizacijoms prisijungė Leon Somov, Vidis ir Mario Basanov, grodami tai po vieną, tai poromis, tačiau viską apjungdami į darnią, nenutrūkstančią garsų kompoziciją. Elektroninį skambesį papildė scenos šonuose įsikūrę muzikantų orkestrai, pritariantys pačiais įvairiausiais muzikos instrumentais, pradedant būgnais, baigiant kanklėmis ir fleita. Klausytojai galėjo ir girdėti ir matyti žadėtuosius netradicinius instrumentuotės junginius, tačiau garsais improvizuojantys DJ turbūt užmiršo, jog kurti atmosferą padeda ne tik muzika, bet ir kūno plastika: Mario Basanov ir Vidis stovėjo prie pultų tarsi prikalti, o jiems antrinantys orkestro muzikantai rodės tuoj užmigs! Few Nolder stengėsi išlikti santūrus, o vienintelis Leon Somov atsidavė muzikai ir ritmingai judėjo į taktą, kartkartėmis nusišypsodamas. Kadangi scena ir žiūrovai yra pastatomi „face to face“, natūralu jog žvilgsnis fokusuojamas į atlikėjus, bet pastarieji matyt apie tai nepagalvojo.
Vakaro atradimu galima vadinti „Silence Family“ naujokus – Adomą ir Moniką Liu. Pastarieji stebino ne tik išskirtiniais balso tembrais, bet ir puikiais aktoriniais sugebėjimais bei įspūdingais kostiumais. Iš Belgijos atvykusio Adomo balsą lietuviai jau yra girdėję Pieno lazerių ir Dublicate kūriniuose. Šįkart vokalistas pristatė įspūdingas solo improvizacijas ir pademonstravo įgūdžius, įgytus muzikos ir teatro akademijoje. Įstabaus balso savininkės Monikos Liu talentas įvertintas tiek mūsų šalyje, tiek už Atlanto, o penktadienio vakarą tuo galėjo įsitikinti ir „Silence Family“ klausytojai. Atlikėja, kaip ir jos kolega pristatė savo solo improvizacijas. Tiesą sakant, Adomo ir Monikos Liu duetas puikia derėjo tarpusavyje kalbant ir apie garsą ir apie vaizdą.
Adomas (Silence Family) Live
Renginio kulminacija tapo atlikėjos Jazzu pasirodymas. Pagaliau buvo išgirsti ilgą laiką žadamo solinio albumo fragmentai. Būgnais, bosine gitara, perkusija bei klavišais grojantys muzikantai pritarė naujoms Jazzu kompozicijoms: „Oukie Doukie“, „Master Blaster“, „Give Me The Reason“ ir „It’s My Time“. Klausytojų (ypač merginų) džiaugsmui buvo sudainuoti ir tradiciniais tapę „Butterfly“ bei „Muzika Tu“. Atlikėja atrodė pribloškiančiai – keičiantis kūriniams keitėsi ir Justės apranga: ugnies raudonio, žemę siekiantį sijoną su įspūdingu šleifu keitė varno plunksnų suknelę primenantis apdaras, o provokuojančius juodos odos drabužius – mėlynai žėrinti kokteilinė suknelė. Jazzu akivaizdžiai mėgavosi besikeičiančiu savo įvaizdžiu ir koketavo su žiūrovais dainuodama atsistojus, atsisėdus ir net atsigulus. O minia šėlo, atkartodama puikiai žinomas dainas ir šokdama pagal pirmą kartą girdimas melodijas (naujausiam atlikėjų komandos darbui „Revolution“ abejingų neliko).
Jazzu – Butterfly (Live)
„Silence Family“ koncertas išsiskyrė aiškiai apibrėžtu scenarijumi: rami, pamažu elektroninėmis house ir techno improvizacijomis bei orkestro instrumentuote įtraukianti pradžia, naujų atlikėjų pristatymas, kulminacija tapęs Jazzu pasirodymas ir vėl nuraminantys, koncertą užbaigiantys DJ kvarteto kūriniai. Viso koncerto metu už atlikėjų nugarų keitėsi projekcijų vaizdai. Pastarieji nepasižymėjo nei sudėtingumu, nei įspūdingumu, tačiau buvo labai informatyvūs (grojant kiekvienam atlikėjui, fone švietė jų vardai). Kita vertus minimalistinės projekcijos tapo neperkrautu fonu ir atsvara ultra novatoriškiems muzikantų apdarams.
Nors po muzikinio „tornado“ arenos grindys buvo nusėtos plastikinės taros „girliandomis“ (horizonte nebuvo matyti nei vienos šiukšliadėžės), o kai kurie žiūrovai sunkiai orientavosi erdvėje, skirstytis niekas nenorėjo. Jeigu čia pat būtų įvykęs masinis „after party“, vargu ar kas būtų palikęs areną iki paryčių. Nekreipiant dėmesio į organizacinius nesklandumus, stebint nenorom į namus keliaujančius žmones rodės, jog gerbėjų „Silence Family“ niekada nestokos. Akivaizdu, jog muzikos padangėje klausytojai vertina talentą, kokybę ir išskirtinumą.
Foto: Erika Vyšniauskaitė
Komentarai