Važiuodamas į Kėdainiuose vykusį seminarą subKULT*ROS.GYVAI autobuse turėjau laiko permąstyti kas man yra subkultūros.
Taigi, autobusas linguoja, o aš raitau į naują rudą sąsiuvinėlį. Anksčiau buvo paprasčiau – depešai ir metalistai tiesiog išeidavo pamojuot grandinėmis ar kitaip išlieti susikaupusią sąjūdžio laikų jaunatvišką energiją. Na, žinoma, kaip be pankų ir rokerių (dabar baikeriais besivadinančių), tačiau vėliau prasidėjo tikra painiava – metalistai nju, old skūliniai ir t.t., pankai – cyber, horror, pop ir t.t., skinai, urlaganai, keisčiausi man „montanos“ (tikriausiai dėl naujai atsiradusių džinsų, o šiaip tiesiog stileivos) ir t.t. ir pan.
Jeigu, kaip įprasta manyti, tai kartų konflikto išraiška, tai dabartiniai tėvai kraipo galvas pamatę emo, o kur dar įvairiausi gotai, raganos ir burtininkai, fantastai, fakyrai, istorinė rekonstrukcija (gerai kad su šarvais po gatvę nevaikšto ir nesikauna troleibusuose), įvairaus plauko šamanai nuo rastamanų iki psi tranzerių.
Pavardinau daugiau – mažiau muzikos įtakotas subkultūras, tačiau yra sporto (skeiteriai, BMX), graferiai (graffitti), jau minėti fakyrai ir visokie senovės mylėtojai ir daug kitokių subkultūrų. Šiek tiek nuramina wikipedia, nebyliai teigianti, kad subkultūromis gali vadinti bet kokią grupę žmonių, kurią vienija pasaulėžiūra, pomėgiai, socialinė padėtis ir kiti ypatumai. Žinoma, ji turi išsiskirti nuo masinės kultūros, tačiau nėra formali ar organizuota, dėl to toliau vadinsiu juos paprastesniu žodžiu – neformalai.
Iš kur tokia painiava norint priskirti save kažkokiai grupuotei, išsiskiriančiai nuo „pilkosios“ masės? Juk liaudis ir taip marga, kaip gaidžio uodega. Teko kažkur skaityti, kad JAV gatvėse banditų gaujos, panašiai kaip minėtieji „montanos“, rengdavosi tik pasirinktos firmos rūbais (PUMA, ADIDAS, LACOSTE treningais ir kedais). Taip jie ne tik populiarino šiuos prekių ženklus, bet lengvai galėjo atskirti saviškius. Stilius ir agresija.
Dar pamenu, kai gatvėje klausdavo ar klausai Viktoro Cojaus (ypač po jo žūties) ir gaudavai į triūbą arba ne. Dar paprasčiau išsiaiškinti klausiant daina tapusiais žodžiais: „jei paklaustum kokiame jis gyvena rajone?!”…
Bet palikim chebrų gatvių karus ir pakalbėkim apie neformalus, turinčius ideologiją, tikrus ir netikrus neformalus, ir, galų gale, apie tai, ką pamačiau Kėdainiuose.
Kiekviena save gerbianti ir toliau vienos gatvės veikianti subkultūra turi idėjinius vadus, dažnai tai muzikos grupės ar jų vokalistai, rašytojai, kiti pasižymėję istorijoje veikėjai. Puikiausias pavyzdys – afrikos ir žolės šauklys – Bob Marley- kūrėjas, rastamanų judėjimo flagmanas ir natūralistinio gyvenimo būdo skleidėjas. Sid Viciuos – anksti degradavęs greitai išgarsėjęs jaunuolis – pankų revoliucijos ikona, apsvaigęs, trypiantis stagnuojančią ir išsipusčiusią monarchę. Romatiškasis (ir vis dar gyvas!) The Cure lyderis – Robert Smith – vienas iš gotų judėjimo pradininkų ir t.t. ir pan. Metalistų ikonos itin ryškios ir spalvingai atvaizduojamos juodo fono maikėse, tačiau jų tiek daug, kad reiktų skaldytis į įvairias metalo atmainas, ko pasekoje turėtume visą juodai-pilką Mendelejevo lentelę. Tačiau čia ne mokykla ir ne mokslinis straipsnis, viena tikrai aišku – ir neformalams reikalingas lyderis, kad judėjimas turėtų kur kristalizuotis, ašis, aplink kurią suktųsi vis augančios jaunimo gretos. Na, ir panašaus pavadinimo spauda turėtų apie ką rašyti. Šitą mintį norėčiau šiek tiek pavystyti, nes subkultūrų pasaulis- puikus maistas plačiajai kultūrai, komercijai ir net bažnyčiai. Komersantai lipina reklamas iš muzikos ikonų, kuriems lenkiasi jaunimas ir, jeigu kadaise Andrius Mamontovas užlipęs į Vingio parko areną su Coca-cola logais išmarginta gitara galėjo skambėti keistai, tai dabartiniams pop scenos dievukams išlikimas be rėmėjo būtų sunkiai įsivaizduojamas. Bažnyčią čia paminėjau dėl „progresyvių“ jaunimo viliojimo būdų. Katalikiškas rokas – neburia gaujų, tačiau visgi yra plintantis ir keistas reiškinys.
Dažnas, matyt, pasakys, kad tai apie ką rašau nebe subkultūrų, o kultūrų reikalai ir joks neformalas nepripažins, kad juo manipuliuojama, jis juk – nepriklausomas rinktis, ką klausyt, kaip rengtis ir kokiems dievams klauptis. Prisimenu metalistų- pagonių maikes Lietuvos vardo 1000-mečio proga skirtam koncertui, kurių nugaroje puikavosi užrašas „mes nesiklaupsim“. Tai, manau, puikiai atspindi, kaip subkultūros gyvuoja masinėje kultūroje. Tokia kultūringa proga visi smagiai šiemet pasilinksminom- kas bažnyčioje, kas jachtoje, o kas koncerte. Subkultūros – dalis kultūros su jai būdingais požymiais. Be jau apdainuotų vėliavnešių yra kūrybingoji neformalų mažuma, rengianti šventes, grojanti, gaminanti atributiką, steigianti fan klubus ir t.t. Taip pat neišvegiamai yra ir vartotojiškoji dauguma. Šiai kategorijai savęs nepriskirtų nei vienas neformalas, laikantis save „tikru“ panku, gotu, ar banglu. Tačiau kas gi vaikšto į renginius, perka CD ir kitaip „maitina“ savo dievukus, be kurių nebūtų ir pačio judėjimo.
Šiais internizacijos laikais galimybės būti kūrybingu vis didesnės. Skelbti foto, video, kurti ir įrašinėti muziką gali beveik kiekvienas. D.I.Y. (do it yourself) , DAROM filosofija užgimusi pankų gretose plinta į kitas subkultūras. Kalbant apie pačią muziką, ji kuriama, įrašoma, ir klausoma beveik vien kompais, vėliau pasiekia ir jų mažuosius draugus – mp3 grotuvus. Dėl šios priežasties atsiranda daugybė muzikos ir naujų krypčių, informacijos triukšmas gožia ir triuškina. Subkultūros tampa ne tokios aiškios, persipynusios, o ir ryškių atstovų lieka vis mažiau – subkultūros susiskaldo iki individo. Kiekvienas gali reikšti savo individualumą skaitmeniniam pasauly ir dauguma tvirtina, kad nepriklauso jokiai vienai subkultūrai. Paklaustas, kas jis, jaunas muzikos mylėtojas papils krūvą pavadinimų sunkiai išsirinkdamas vieną arba ims išsisukinėti iš klausimo. Tarkim, aš vaikystėj laikiau save panku, netgi leidau pankišką ziną, vėliau ėmiau klausytis įvairaus alternatyvaus roko, gothic roko, dark wave, ambient, IDM ir kt. elektronikos, post punk ir eksperimentikos. Taigi jokiai konkrečiai subkultūrai savęs nepriskiriu, nors kai kurie vyresnio amžiaus žmonės už nugaros vadina tiesiog „biškį hipiu“.
Tokia subkultūrų ir stilių įvairove vėlgi gudriai pasinaudoja komercija. Socialiniai tinklai (myspace, youtube, last.fm ir kt.), įvairių aparačiukų gamintojai (mp3 grotuvų, mobilių telefonų, delninių kompų ir t.t.) – pateikdami erdvę vartoti, pirkti ir vėliau dalintis viskuo “nemokamai”. Juk kartais prabylame ne apie konkrečios subkultūros kartą, o apie i-POD’o kartą – o juk tai tėra vieno, gerai išsukto, gaminio pavadinimas. Balti laidai iš ausų, baltas kompas ir nešiojama kava ir tu jau “mūsiškis”.
Tačiau grynuolių neformalų dar yra. Jie tai pripažino, “tapo” savo subkultūros atstovais ir susirinko Kėdainiuose į “mokymo kursus “chebroms” iš įvairių subkultūrų, norinčioms įgyvendinti savo idėjas”. Tai JTBA (Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo
agentūra) organizuotas 5 dienų mokymo kursas, kuriame teko atsidurti išlipus iš autobuso Kėdainiuose.
Apie 20 jaunų aktyvių ir kūrybingų asmenybių čia mokėsi apie subkultūras, jas bandė apibrėžti, išgryninti stereotipus (metalistai pvz. siejami su alaus kultu, yra „nevalos“, gotai geria kraują ir pan.), patys tuos stereotipus laužė bei kūrė tolimesnius planus.
Man teko stebėti kaip dalyviai ėjo į Kėdainių gatves apklausti sutiktų miestelėnų apie subkultūras (kalbinto senioko frazė: „aš irgi buvau narkomanas“), kita grupelė graffiti meistrų mokyklos aikštelėje leido moksleiviams piešti graffiti ir stebino mokytojas savo darbų albumais, taip pat buvo suorganizuota diskusija kultūros namuose su kultūros darbuotojais ir Kėdainių jaunimu su potekste „kodėl nieko nevyksta“. Gatvės performansas buvo bene pats įsimintiniausias, kelių vaikinų ir merginos spektaklis- šokis, peraugantis į fakyro pasirodymą ir žiūrovų pasikabinimai su neformalais.
Taip mokymų dalyviai stengėsi parodyti subkultūras kaip kūrybingą ir įdomią veiklą. Tačiau, turbūt neveltui, buvo pasirinktas nei mažas, nei didelis Lietuvos viduriukas – Kėdainiai, visgi didmiesčio gyventojams nereikia rodyti kultūringų pankų arba kūrybingų gotų, o mažesniuose miestuose ir kaimuose, kur pagrindinė kultūra – alkoholis, tikrieji neformalai tikriausiai ir yra narkomanai.
2010-ieji – subkultūrų dialogo metai, JTBA programa “veiklus jaunimas” finansuos projektus, kurie padės įgyvendinti kūrybiškus neformalų sumanymus. Ar tai protesto skonis? Galbūt.
Komentarai