Kai stingdančiai saulėtą sausio 4 d. vidurdienį pėdinau link Forum Cinemas Vingis kasų įsigyti poros popierėlių, mano dūzgiančios iš susijaudinimo smegenys piešė nugultas kasas, blokados laikų eiles ir likusias vietas tik salės kamputyje, kur net valytoja bijo kišti nosį.
Tikrovė buvo lietuviška – pora nuobodžiaujančių studentų perkančių bilietus į dieninius seansus ir… jokių palapinių miestelių, skerdynių ar pan. Kai prieš akis iššovė bilietų pasiūla mano akys apraibo iš laimės, be rezervuotų vietų, buvo parduoti viso labo 3 bilietai, tad pačios geriausios vietos pačiam kino salės centre buvo mano. Ir dar. Premjera vietoj garsiai ištrimituotos 22 tyliai nukeliavo į sausio 20.
Išlaukus tris savaites centrinės Rusijos žiemos, pusvalandį prieš seansą ramiai bindzenam link pirmos salės ir observavom minią. O observuoti, jeigu atvirai, buvo ne kažin ką. Raudono kilimo imitacija, pasvirusi kartoninė siena žvaigždūnams fotografuot palei laiptus. Jokių asmens sargybinių, jokių plakatų „Antanas tavo vaikas“ ir pan. Filmo žvaigždės pramaišiui su plebėjais, daug tradicinio pseudointelektualumo, snobizmo aplinkui ir t.t. ir pan. Kas buvo bent vienoj premjeroj žino apie ką aš čia, o kas nebuvo – prarado ne tiek ir daug. Fotografų armija tingiai šaudė vieni kitus ir laukė kol žvaigždūnai teiksis užimti pozicijas pozuoti „Žvėrims“. Žiūrovams visiškai užpildžius foje ir atsidarius salės durims užėmėm savo vietos salėj.
Kai seansas turėjo prasidėt 19:00, tai salė buvo užpildyta taip skystai, kaip kalėjimo sriuba. Palei sceną stovėjo du mikrofonai, ekrane sukosi zero II filmas apie filmą su Tarantino/Guy Ritchie/Vėlyvio stiliaus roko muzika ir visi kažko laukė. O tas kažkas buvo Vėlyvis, aišku. Ir kai sold-out seansą artipilniai užpildė žiūrovai, viskas madingai vėlavo pusvalandžiu. Ir aišku, kai prasidėjo ta oficiali dalis, buvo nuobodu. Ir kai aktoriai lipo žemyn papozuot buvo nuobodu, ir kai Vėlyvis kalbėjo apie jam vienam įdomius dalykus, buvo nuobodu. Atleisk Emili, tai tavo vakaras, bet tiesiog, nebuvo iš kojų verčiančiai įdomu. Paskaitykit „Žvėryse“ apie visa tai.
Grubiai 19:50 Vėlyvis pasidavė savo filmui, šviesos užgeso, po trijų pastraipų apie orą pasiduodu ir aš.
Zero II. Filmas
Sunku aprašinėt filmą, ir nesugadint intrigos. Dar sunkiau rašyt, kai pats žvengei non-stop su močiutėm-skeitbordistėm ir neatsimeni pusės siužeto. Ir dar sunkiau rašyt, kai iš tikro siužeto, kaip tokio, kaip ir nebuvo. Filmas – tikra lietuviška mėsmalė su Tarantino citavimu kiekvienam kadre, kiekvienoje scenoje. Aš hiperbolizuoju, žinoma. Apie viską iš pradžių.
Zero II, prasideda nuo kandžios kandžios ironijos VEKS atžvilgiu, kurią perpasakoti būtų nuodėmė. Nuodėmė būtų tos scenos nepažiūrėti. Nuo pats pirmos scenos matyti, kad Zero II yra tęsinys. Tačiau tęsinys stilistikos ir tipažų, o ne siužeto ar personažų prasme, kaip esame įpratę. Keiksmažodžiai liejasi laisvai, pseudo-davatkišką Lietuvą tariamai krečia šiurpas, tačiau salę krečia juoko bangos. Pagaliau išmokome juoktis iš savęs ir dar už tai mokėti pinigus. Vėlyvis tikisi uždirbti. Tai sveika, skatintina, o filmas to nusipelno.
Vėlyvis vis bando pabrėžti, kad išrado naują dviratį pavadintą kriminaline muilo opera, bet tiesa tokia, kad kai filmą sukapoji gabalais ir lipdai į vieną, tai pasikeičia pateikimo forma, bet ne turinys. O turinys – Tarantino, Ritchie į kinomanų šlovės olimpą iškeltas kriminalinės komedijos žanras, kuris į muilo operą nė iš tolo neneša ir rieda gerai, ypač todėl, kad pritaikytas tiems mūsų sušiktiems lietuviškiems keliams ir protams. Taip, tikras, geras gangsterinis lietuviškas kinas, kur nereikia žinoti Londono istorijos ar subtilių amerikietiškų gangsterinio gyvenimo ypatumų (nesunku, jei Krikštatėvio trilogiją cituoji geriau, nei Tėve Mūsų). Žinai, kad anglas, rumunas ar kongietis nė velnio nesupras užuominos į VEKS, gal net dėmesio neatkreips, o lietuviškoj kino salėj ovacijos vos nenurauna stogo. Tuo tas naminis kinas ir žavus. Be galo, be krašto.
Kaip jau sakiau pradžioj – siužetas yra čia tam, kad būtų galima kažkur sukrauti dialogus. Tie, kas išmoko Negarbingus šunsnukius atmintinai, į kino seansą turėtų nusinešti užrašų knygutę ir kruopščiai konspektuoti. Verbalinio kung-fu prifarširuotas visas filmas, kad net dantys byra per kraštus. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad lietuvių kalba nėra tokia stipri ir be pagalbos iš slavų pusės mums neigiamas emocijas reikšti sunku. Bet kai tos emocijos išsiveržia lauk, išsiveržia stipriai ir guldo ant menčių nuo audringo juoko pereinančio į žvengimo cunamį.
Sužavės ir iš buitinio lygio išlipusi kinematografiją. Robertas Pileckas – žmogus už kameros akutės – parodys iš kur akys dyksta. Vaizdas plaukia kartu su garsu takeliu tuo pačiu ritmu – greitai, tiksliai ir į temą. Jokių pusvalandžio trukmės saulėlydžių, saulėtekių ar liūliuojančių pušų rugių fone. Akys godžiai ryja vaizdus ir reikalauja dar ir dar urbanistinio Vilniaus vaizdų, su svarbiausiomis mikrorajonų citatomis. Tempas nestoja ir užpila buitinių kamerų vaizdais nukamuotas smegenis kadrais, kuriuose iš tiesų yra ir gylis, ir kompozicija. Puikiai parinktos vietos kartu su tekstu sukuria audiovizualizinę tobulybę.
Ir pabaigai apie nuotaiką. Nuotaika filmo metu buvo nuostabi, pamirškit visus produkt-pleismentus, įžangines kalbas, PR ir pan. Pats filmas taško. Žinoma, jeigu tu manai, kad gyventi reikia pagal Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą, tau Zero II nepatiks, bet jei tu gyveni Lietuvoje ir visgi išeini į gatvę, žiūri žinias ir krw, blt, nx tau nėra tik keistos santrumpos – iš kino seanso išeisi su žinovo šypsena. Zero II vožia tau per galvą tempu, įspraudžia į fotelį ir neleidžia net pagalvoti apie seanso pabaigą. Visą kino filmo laiką aš net pamiršau, kad turiu laikrodį. Taip prie kėdės mane paskutinį kartą prilitavęs buvo Tarantino su Negarbingais šunsnukiais.
Outro
Kai ekraną ištiko žodis pabaiga, publika nuoširdžiai paplojo ir lyg teliukų banda movė prie vienintelio išėjimo iš aptvaro. Pagarbą filmui peržiūrint jį iki galo, t.y. su titrais, išreiškė keli nesusipratėliai, kol kiti spraudėsi per siauras didžiosios salės duris lauk. Kultiūros sostinės piliečiai. Vienam palaimingam būry malėsi tiek plebėjai, tiek filmo žvaigždės ir tą trumputę nušvitimo akimirką persmelkė, kad Lietuvoj žvaigždžių kaip ir nėra.
Pėdinant per tą pačia arktinę žiemą namolio, į vakarinį seansą rinkosi publika antrai Zero II porcijai. Tuo tarpu, filmo kūrybinė grupė iškurnėjo šventė švęst Tarantino link. Jie to nusipelnė. Vėlyvis užkopė į savo mažabiudžetį Everestą. Nemeluosiu, kad jei tik Emilis sugalvos kurti Zero III, aš vėl būsiu pirmas prie kasos.
Pabaiga.
Komentarai