Audrius Kalytis apie SH, emigraciją ir didelio miesto vienatvę

Legendinės lietuviškos grupės SH lyderis Audrius Kalytis, beveik penkis metus praleidęs lietingajame Londone, grįžo į Lietuvą. Šįkart – be atgalinio bilieto.

Kaip jautiesi grįžęs į Lietuvą?

Gerai, visąlaik gerai jaučiuosi grįžęs namo po daug laiko.

Ar vis dar esi „savas“ Kaune?

Manau, kad ta būsena apskritai ne nuo miesto priklauso, o nuo to, kaip pats jautiesi. Tačiau, aišku, po daug laiko atsisijojo draugai, pažįstami, daugelis jų emigravo. Nebėra tokių susiėjimų, paplepėjimų, ilgų muzikos ir aplinkos aptarinėjimų. Kai nebūni ilgai tam tikroje aplinkoje, grįžęs ją vertini jau visiškai kitaip – truputį sentimentaliai. Nėra lengva suvokti, jog viskas pasikeitė.

Koks jausmas buvo po 5 metų pertraukos soliniame koncerte vėl groti SH kūrinius?

Nežmoniškai jaudinausi. Viso koncerto metu stebėjau save iš šono – atrodė, kad ne aš tai darau, o kažkas kitas už mane groja ir dainuoja. Buvo labai keista vėl pajusti emocijas, su kuriomis anksčiau susidurdavau nuolat – patyriau savotišką flashbacką. Galbūt pasirodymas ir nebuvo labai kokybiškas, galbūt SH dainos ne taip gerai skambėjo grojant jas vienam, o ne su grupe, tačiau pats jausmas buvo labai malonus.

Kaip dabar žiūri į debiutinį SH albumą „Supermeno užkandžiai“?

Manau, kad didžiausia klaida buvo pasirašyti sutartį su mums netinkančiais leidėjais. Atsirado spaudimas, kalbos, kad muzika turi būti tokia, kitaip ji neparsiduos. Mums tai buvo nauja, nežinojom, kaip elgtis ir leidomės įtakojami. Galbūt tiesiog kai kuriais atvejais buvom per minkšti, kai kuriais – per daug užrietę nosį. Sunku pasakyti, kas tuo metu dėjosi mūsų galvose ir kaip viskas atrodė, tačiau dabar manau, kad „Supermeno užkandžiai“ galėjo būti geresnis albumas. Vis dėlto, į šį albumą įdėta labai daug pastangų, darbo ir, svarbiausia, nuoširdumo.

Radijas, TV, du albumai. Kaip jauteisi, kai iš SH buvo daromos žvaigždės?

Iš tiesų buvo linksma. Grupės gyvenimas tuo metu buvo labai audringas. Manau, gerbėjams turėjo būti įdomu tai stebėti: daug mūsų nusišnekėjimų, puikių ir nusigrotų koncertų, alkoholio, sintetinių svaigalų. Net nepajutau, kaip pradėjome groti tokioje aplinkoje, į kurią niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad pateksime: kažkokie pseudo-prestižiniai klubai, kuriuose po koncertų prieidavo žmonės ir sakydavo, kad nieko panašaus gyvenime nėra girdėję, Rotušės aikštės, Auštrevičiaus rankų paspaudimai, Landsbergio kalbos, diplomų įteikimas, televizija – buvo labai keista, bet savotiškai malonu groti didelei auditorijai, kuriai SH – visiškai nauja grupė.

Kada įvyko tas lūžis, kai nusprendei viską mesti ir išvažiuoti į Londoną?

Tiesiog pajaučiau, kad viską reikia baigti. Grupėje grojo du profesionalūs muzikantai ir jiems reikėjo kažko konkretaus: arba rinktis grupę, arba savo profesiją – klasikinę muziką. Grupė iš esmės nieko konkretaus pasiūlyti negalėjo, o ir aš norėjau pakeisti aplinką, išbandyti save. Tuo metu atrodė, kad neturiu ko prarasti, nors iš tikrųjų gal ir turėjau. Kita vertus, išsiskyrėm labai draugiškai, nesinorėjo, kad baigtume grupės veiklą tūnodami šaltam rusy ir spausdami iš savęs kūrinius neaišku kam, neaišku, kodėl.

Kaip sekėsi nuvykus?

Atvažiavau ir supratau, kad privalau kažką daryti, kad išgyvenčiau. Pradėjau nuo valytojo pareigų, vėliau tapau statybininku ir dirbau kitus panašius darbus. Reikėjo gerokai nusileisti ant žemės, nes vis išlysdavo tokie – „aš čia to nemoku, o to tikrai nedarysiu“. Vis dėlto, greitai viskas atsistojo į vietas. Tiesiog po koncertų, vakarėlių ir viso to nerūpestingai praleisto laiko buvo labai sunku pradėti viską iš pradžių – juk Lietuvoje esi kažkas, tačiau vos išvažiuoji į Londoną ir tampi ne daugiau nei potencialiu statybininku, šlavėju ar suvirintoju.

O kaip kūryba?

Supratau, jog Londone labai sunku save realizuot. Aplinka pasikeitė iš esmės, o aš buvau pripratęs save realizuoti kitoje aplinkoj – tokioje, kurioje manęs kažkas klausė, eidavo į koncertus. Emigravęs to netekau, be to – prisidėjo vienatvė, sentimentai. Tiesa sakant, noras kurti lydėjo visą tą laiką, tik kad pirmasis bandymas įvyko negreit.

Tačiau vis dėlto gitarą į rankas paėmei. Papasakok apie Slaptųjų Frontų gimimą.

Buvo labai linksmas nutikimas, į Londoną uždarbiaut atvažiavo mano senas vaikystės draugas Raimundas. Mes retkarčiais susitikdavom, pabendraudavom ir vieną dieną jis skambina – „geriu alų ir į galvą lenda visokie tekstai, reikia kažką daryt“. Kaip tik tuo metu gyvenau kartu su Andrium, buvusiu SH būgnininku, kuris turėjo namie sąlygas įrašinėt, ir nusprendėm padaryt tokį laisvalaikio projektą – Slaptuosius Frontus. Raimondas atsinešdavo didelę dėžę alaus, pasistatydavo ją prie mikrofono, ir jau į galą, kai reikdavo dainuot backingus, žiūriu – jis jau chi chi cha cha. Tokia muzika ir gavosi – alkoholinis rokenrolas. Bet viskas buvo daroma labai nuoširdžiai ir linksmai.

Ar lankydavaisi vietiniuose koncertuose?

Pamenu, kažkada važiuodamas metro atsiverčiau nemokamą laikraštį, jo paskutiniame puslapyje buvo parašyta, kokie koncertai vyks vakare. Skaitydamas supratau, kad kątik pravažiavau salę, kurioje Thurston Moore turėjo surengti solinį pasirodymą, visai netoli – vos už kelis svarus turėjo koncertuoti ir Dinosaur Jr. Į nė vieną nenuėjau, nes buvau pavargęs ir alkanas. Koncertai ten vyksta nuolatos, o kai tiek daug visko vyksta, pradedi nebevertinti. Aišku, kai atsikūrė My Bloody Valentine, į koncertą ėjau ir likau sužavėtas, tačiau dažnai žymiai svarbiau už koncertus yra darbas, artimiausias pubas ir lokalus supermarketas.

Kokie tavo ateities planai?

Atvirai pasakius, niekada nieko neplanuoju. Viskas gyvenime turi vykti natūraliai, savaime. Prieš dešimt metų būdavo, kad sukuriam su grupe dainą ir jau planuojam metam į priekį – „jėga, padarysim, įrašysim, koncertuosim, išleisim“. Aišku, kartais pasiilgstu tokio naivumo ir aktyvumo, bet jau seniai viskas nebėra taip.

Pabaigai, ar gali dar klausytojai tikėtis išgirsti SH?

„Rome was not built in a day“, tam reikia laiko ir kad viskas tinkamai susiklostytų.

Tu kaip lietuviškasis Kevin Shields, kuris jau daug metų žada naują albumą, bet jo kaip nėra, taip nėra.

Muzika nėra sportas ar verslas, kuriame reiktų siekti rezultatų. Aišku, muzika gali būti tokia, tačiau aš į ją žiūriu kiek įmanoma laisviau ir nebandau iš savęs kažko spausti. Vis dėlto, turiu daug minčių ir norėčiau prikelti SH. Kai esu Lietuvoj, man atrodo, kad tą padaryti pavyks. Galbūt dėl to ir Londonas man šiuo metu atrodo šiek tiek baugiai, nes žlugdo kūrybą. Ten pasaulis apsiriboja darbu, buitim, komunikavimo stoka bei nuolatine įtampa, o čia, Lietuvoje, ramiau.