Charlotte Gainsbourg – IRM (Because Music, 2009)

Nepaisant to, kad 2009-ieji jau liko praeityje, reikia užkirsti kelią nuodėmei ir apžvelgti blausiuos prisiminimuos ribotos klausytojų bendruomenės išlikusio – subjektyviai – geriausio metų kitokio albumo. Kitokio čia, o Prancūzijoj pasiekusio aukščiausius perkamumo ir klausomumo skaičius (UK ir USA laimę albumas pradeda bandyti startuodamas šiomis dienomis). Peršokant aplinkelius – tai Charlotte Gainsbourg ir jos IRM (2009).

Nenoriu jungtis prie labai negerų išvadų išvaduotojų ir teigti, kad albumą dainuojančiai aktorei išleisti vos sukrėtus pasaulį savo (apsi)pjaustymais Lars Von Trier’o Antichrist yra lengvas ir greitas kelias į sėkmingesnius pardavimus. Albumas kalba pats už save. Ir išleistas jis buvo pačiu laiku, atitikdamas dominuojančias nuotaikas ir šizofrenišku tragizmu šiek tiek pratęsdamas to paties Antichrist sukurto charakterio liniją.

IRM pradėtas rašyti buvo dar prieš sukuriant filmą, tačiau juodraščiuose gulėjęs nepabaigtas variantas, ko gero, su galutiniu rezultatu bendro turi maža. Raktinis žodis į tai, kaip dabar skamba IRM yra ne tik naujos ir ypatingai skausmingos patirtys, kurias turėjo iškentėti Charlotte, o į pagalbą pakviestas Beck. Kalbant tik tarp mūsų, iš tiesų IRM turėtų būti rašomas būtent į pastarojo diskografiją, ir tai ne todėl, kad Charlotte trūktų talento ar įkvėpimo; gavęs galimybę prisiliesti prie naujo darbo, Beck darboholiškai paėmė vadžias į savo rankas ir sukūrė šedevrą, kuriame iš Charlotte lieka tik fantastiškai prancūziškas jos balsas ir, kaip sako Beck, jos įkvėpimas.

Pats ilgą laiką pasislėpęs savo ilgų plaukų šukuosenoje ir metus leisdamas su savo Record Club projektu (2009m. Beck ir kviestinių muzikantų komanda “perrašė” The Velvet Underground albumą The Velvet Underground and Nico ir į minimalistiškai perdirbtą oficialią svetainę dėjo gyvus sesijų įrašus), muzikantas savotiškai pasinaudojo proga neakivaizdžiai išleisti naują albumą. Beck niekad nepasižymėjo dideliu produktyvumu ir albumų neleisdavo dažniau nei kartą per kelerius metus, todėl šįsyk po 2008-ųjų Modern Guilt galimybę priminti klausytojams apie savo gyvybę prisidedant prie IRM jis išnaudojo maksimaliai. Gal netgi per daug maksimaliai, jei IRM laurai, visgi, skiriami Charlotte.

Tiesą pasakius, užtenka perklausyti pastaruosius Beck albumus (2006-ųjų The Information ir 2008-ųjų Modern Guilt), kad visi iki vieno IRM takelių – nebent išskyrus vienintelį ne savą Le Chat Du Cafe Des Artistes – sukeltų šiurpulingus pojūčius, kuriuos gali sukurti jis vienintelis. Pasirodo, tikslui pasiekti Beck net nebūtina dainuoti: visame albume jam atitenka epizodiniai back’o vaidmenys ir šiek tiek ryškesnė partija pirmajame single Heaven Can Wait.

IRM yra albumas, kurį sunku padėti į šalį. Kažkas jame suveikia kaip narkotikas – ar tai būtų minkštas Charlotte vokalas, ar trenkti ritmai, priverčiantys pakeist žingsnių ritmą, jei pasiduodi pagundai IRM naudotis kaip pasivaikščiojimų fonu. Kažkas čia spinduliuoja paslaptį ir keistą apytamsę nuotaiką, kurią kartais prasklaido net, rodos, ne šviesa, o jos alternatyva.

Instrumentų gausa ir ir tvirti, stiprūs, dažnai kapoti garsai yra tai, kuo albume yra manipuliuojama užtikrtintai. Tiesa, siūlyčiau nepradėti pažinties su albumu nuo pirmojo albumo singlo, minėto Heaven Can Wait. Kūrinys smarkiai iškrenta iš konteksto ir primena triuką privilioti žmones, kurių albumas gali ir nesudominti. Albumo eigoje keistą jo paliktą įspūdį „prigesina“ ne tik lyriškos Vanities ar Time Of The Asassins, bet ir švelniai sueuropietintą Kimya Dawson primenanti Me And Jane Doe, pretenduojanti tapti ta daina, kuria leidi sau papiktnaudžiaut ieškodamas ramios popietės.

Sielą galima parduoti klausantis Trick Pony, kuri savo beprotiškumu trenkia galvon, išlaikydama savotišką įtampą ir per Greenwich Mean Time. Tokiais žingsniais nepastebimai pralekia ir visas albumas, viename taške pitrėkšdamas ir leisdamas giliau įkvėpti kitame, žaidžiant ne tik kintančiais ritmais, instrumentuote, bet ir kalba, pagerbiant tiek angliškąją, tiek prancūziškąją Charlotte pusę (atlikėjos tėvai – ne mažiau garsūs prancūzas Serge Gainsbourg ir britė Jane Birkin).

Faktas, kad jei ieškote albumo, kuriam gresia pasauliniai populiarumo rekordai ar milžiniškos pristatomosios gastrolės – jūs ką tik sugaišote keliolika savo gyvenimo minučių skaitydami šią apžvalgą. Bet jei norite lengvai snobiškos egzotikos, vilties šiek tiek praturtint savo Winamp’o biblioteką kažkuo skaniai šviežiu ar muzikos, kuri derintųsi prie melancholiškų sielos tapetų – IRM pabandyti verta.

ORE vertina: 9 iš 10

Trick Pony Live On Letterman
http://www.youtube.com/watch?v=jOJpcgfC7Q8

Oficialus Heaven Can Wait vaizdo klipas