Buvo laikas, kai Oasis ir Blur pavargo nuo pop šlovės ir nukeliavo savo alternatyviais keliais, o jų vietas užėmė būrys trumpalaikiu dėmesiu besidžiaugiančių atlikėjų. Tuo metu Anglija svaigo pati nuo savęs, kartu su Ostinu Powersu, Trainspottingu, Jamesu Bondu, pagaliau namo sugrįžusiu futbolu, net ir Spice Girls.
Tai buvo taip cool, kad net premjeru tapęs Tony Blairas prisipažino jaunystėje rukęs žolę ir grojęs gitara roko grupėje, o tai atrodė visiškai normalu ir net pridėjo populiarumo nuo konservatoriškų nuobodybių pavargusioje visuomenėje. Viso to dalimi visai netyčia trumpam patapo ir niekam negirdėta dviejų indų brolių grupė Cornershop, kurios kūrinį „Brimful Of Asha“ atradęs ir linksmai pagreitinęs Fatboy Slim‘as pavertė jį vasarišku hitu ir dar vienu britpop eros perliuku. Nors tai buvo taip seniai, kai dar yo-yo triukai valdė pasaulį, kartais seni vardai grįžta nepasenę, žvalūs ir linksmi.
Galbūt minėtasis pavasaris sužadino ir istorinę nostalgiją, visai panašiu metu Kula Shaker siautėjo sanskritu dainuodami „Govinda jaya jaya“,o Cornershop visada buvo apie tai – elektronika ir rock‘n‘rollu apsupta rytų egzotika žymiausiame albume „When I Was Born For 7th Time” leido jam būti paminėtu žurnalo Q „Geriausių visų laikų britų albumų“ sąraše. O tai jau nemažai išsišokėliams, viešai deginantiems Morissey plakatus ir protestuojantiems prieš imigrantų diskriminacija.
Dabar, kai net paskutiniai tų laikų mokihanai Oasis išsiskyrė, Cornershop grįžta tyliau, bet nei kiek ne liūdniau, po septynių metų pertraukos pristatydami „Judy Sucks A Lemon For Breakfast“. Per nemažą pertrauką grupė beveik pamiršo visas savo house ar hip-hop priemaišas ir nuėjo klasikiniu, The Rolling Stones pramintu taku – chuliganiškai trankios gitaros, gera nuotaika, o svarbiausias moto – nežiūrėti į viską per daug rimtai. Net jei tai yra mandolinos, tambūrai, fagotai, sitarai ir dar nežinia kas viename.
Nuo pat pradžios Cornershop nesirengia nieko aiškinti juos pamiršusiam pasauliui – „Who Fingered Rock‘n‘Roll“ numeta tiesiai į Marc‘o Bolan‘o spindėjimo metus taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Panašiai ir pirmasis albumo singlas „The Roll of Characteristics“, labai neieškantis išminties, tiesiog rėžia „laimėtojai niekada nebus nevykėliais, o ne nevykėliai niekada nelaimės“. Kiek naivoka, bet pakankamai šilta šiam lediniam metui.
„Judy Sucks…“ problema yra, jog jis kartais pasidaro nuobodus, ypač keliuose mandolinų apleistuose epizoduose, kaip kad SKA ritmo „Operation Push“, kuri tikrai netaps tekste minėta „paskutine pasaulio dainuojama daina“. Taip pat ir Bobo Dylano koveris „The Mighty Quinn“, kuris atrodo įrašytas vien dėl to, jog grupei patinka ši daina, atliekant nieko visai nepakeitus, kas prieštarauja koverių darymo taisyklėms. 16 minučių gospel choro įdainuota pabaiga irgi prailgsta.
Tačiau kartu egzistuoja medžiagos ir dar vienam Fatboy Slim‘ui atsirasti ar naujam Punjabi Mc išgarsėti – tai labai kabinanti „Chamchu“, šiais globalizacijos laikais, kai Balkanai nusikelia į Pabaltį, o indie grupės groja afrikietiškais ritmais, galinčia tapti malonia staigmena. Kartu su ja ir stipriausia albume – „Free Love“, sukurta pamiršus visas anglosaksiškas tradicijas ir apipinta žavios egzotikos.
Vis dar neapleidžia mintis, jog jei Cornershop dažniau ir aktyviau šmėstelėtų su savo muziką – turėtume tikrai įdomų ir originalų kolektyvą, o dažnas „Judy Sucks A Lemon For Breakfast“ epizodas tai įrodo. Kartu atrodo, jog patys broliai Singhai to ne itin nori ir tiesiog linksmai leidžia laiką su savo muzika. Sunku pasakyti, kuris kelias teisingesnis, na o kol kas – ne visada išbaigtas ir visiškai neambicingas, bet pakankamai žvalus ir giedras albumas.
The Roll Of Characteristics
Free Love
ORE vertina 7 iš 10
Komentarai