Gėjai 30-ųjų Holivude: „žydriukai“ ir nutylėta meilė

Kovo mėnesį Lietuvoje įsigalios Nepilnamečių Apsaugos įstatymas, kuris po tarptautinių ir vietinių skandalų pasikeitė išoriškai, bet vidumi išliko homofobiškas.¹

Ta proga prisiminsime 30-ųjų Holivudą, kuriame gėjus iš pradžių įsitvirtino kaip komiškas personažas, paskui buvo uždraustas puritoniškos Hayso kodo cenzūros ir ėmė reikštis metaforiškai [it lietuvių tauta sovietmečio teatre]. Homoseksualumo apraiškas stengsimės atrasti ir suprasti ne ideologiškai, bet estetiškai.

Homoseksualumas 30-ųjų Holivude

Amerikiečių kinas retai kada matė tiek pokyčių kaip 30-aisiais. Garsas pagaliau buvo taikomas daugumai filmų. Susiformavo naujas kino, arba istorijos pasakojimo modelis. Tačiau jis vis dar nebuvo itin nuoseklus; dažnai atrodė, kad siužetas aplipdydavo sekso ar prievartos scenas. Būtent tokių vaizdų ir kalbų norėjo žiūrovai, vis dar pavargę nuo „Didžiosios depresijos“.

Greitai viską vėl pakeitė Hayso kodas – nuo 30-ųjų veikusi atsargi prodiuserių auto-cenzūra, 1934-ais virtusi neišvengiamu įstatymu. Filmai turėjo būti moralūs, kuklūs, krikščioniški. Bet autoriai ir prodiuseriai negalėjo nuvilti savo žiūrovų. Todėl kalbėjo apie seksą/smurtą ir toliau; tik subtiliau, arba metaforiškai. Būtent dėl tokio pasikeitimo Hayso kodas kontroversiškas iki šiandien – ar be jo išvis įmanomas Holivudo aukso amžius?..

Viena aišku, kodas atsakingas ne tik už kino stiliaus pasikeitimą, bet ir už primestą represyvią moralę. Vienas žiauriausių ir senamadiškiausių pavyzdžių (kurį nori atgaivinti Lietuvos seimas) – draudimas rodyti homoseksualią meilę (jokių aliuzijų į seksualinį iškrypimą²). Net parodija ar istoriniai faktai turėjo būti nutylėti.

Bet nutylėti galima įvairiai. Atsitinka, kad nutyli, o visi vis tiek ima ir supranta, ką norėjai pasakyti. Taip ir čia.

Šiame straipsnyje analizuosime „žydrą“ personažą Pre-Code filmuose, transgresyvų aktorių Marlene Dietrich ir Greta Garbo seksualumą ir persirenginėjimą [kitos lyties drabužiais] kaip homoseksualumo metaforą. Ginsime homoseksualumo pateikimo būdus 30-ųjų kine kaip įdomius iki šiandien. 30-ųjų Holivudą atrasti smalsu ir todėl, kad jis neturi daug kultinių filmų ir dar nebuvo užsikrėtęs psichoanalizės, kurios simboliai šiandien yra tapę pop kultūros dalimi, mada.

Pre-Code: „žydriuko“ personažas

Prieš įsitvirtinant Hayso kodui, 1930-34‘ais kinas dažniau provokavo psichofiziologines reakcijas (ašaras, adrenaliną, seksualinį susijaudinimą), o ne intelektualias įžvalgas ar moralines nuostatas. Tokioje atmosferoje savo vietą rado „žydras“ personažas – iš vodevilio atėjusi homoseksualo parodija, pašiepianti „moterišką“ tokio vyro pusę.³ Rečiau ekranuose pasirodydavo simetriškas „berniukės“ personažas.

Šiais laikais toks „žydras“ stereotipas beviltiškai nebemadingas, bet 30-aisiais tai – reta galimybė būti pamatytam… Ir išgirstam – viena priežasčių, kodėl toks personažas suklestėjo, tai laibas ir lūžtantis „žydriukų“ balselis.

Sunku nustatyti ribą tarp pikto tyčiojimosi iš gėjų ir „blogo skonio“ humoro taktikos, kuri ironizuoja pačią visuomenę. Bet kokiu atveju, toks personažas kaip „žydras“ siuvėjas filme „Visuomenės priešas“ (1931), gangsterio James Cagney kūną nužvelgiantis aiškiai ne vien iš profesionalios perspektyvos, kelia juoką ir simpatiją, o ne pyktį. Vėlgi, „žydriukai“ demoralizuoti visuomenę gebėjo. Įrodymas: Will Hays liepė išbraukti tokius personažus iš scenarijų dar 1933-ais.⁴

Transgresyvus Marlene Dietrich ir Gretos Garbo seksualumas

Kokias ribas peržengė Dietrich ir Garbo seksualumas, šiandien suprasti sunku. Mūsų laikais žvaigždės dažniausiai pateikiamos kaip omniseksualūs dievukai, patenkinantys visų fantazijas. 30-ųjų Amerikoje, Greta Garbo ir Marlene Dietrich revoliucionavo moterišką seksualumą, sugriaudamos trapų, motinišką, ar tiesiog stereotipišką moters įvaizdį. Be to, tuo metu baigus formuotis star system, žvaigždės įvaizdis už ekrano reiškė net daugiau negu šiandien.

Marlene Dietrich išdrįso persirengti vyru. „Žegnojimosi“ premjeroje ji atitraukė dėmesį nuo DeMille filmo aktorių, žengusi raudonu kilimu su juodu smokingu ir skrybėle. Marlene vyriškai rengėsi ir savo filmuose: kaubojaus drabužiais „Moteryje ir demone“ (1935), pulkininko „Raudonojoje imperatorėje“ (1934), jūrininko „Septynių nuodėmių namuose“ (1940). 1933-ais, Paramount įsirašė į „Feminizmo propagavimo asociaciją“ – grupę, skirtą neleisti moterims elgtis ar rengtis kaip vyrams.⁵

Savo filmuose Marlene viliodavo pati, nelaukdama vyro iniciatyvos. Žinoma, tai galima pateisinti tuo, jog jos personažai dažnai buvo kabareto šokėjos… Tačiau Marlene iniciatyvumas, stačiokiškumas vis tiek buvo netikėtas.

Greta Garbo – daug jausmingesnė nei Marlene, bet jos seksualumas taip pat peržengė ribas. Atrodo, lyg Garbo visada kažką nutylėtų, nuslėptų, lyg galėtų bet kada sustabdyti savo flirtą… Ką galų gale ir padarė pasitraukdama iš ekranų 1941-ais.

Nenuostabu, kad tarp savo neįgyvendintų projektų, Greta Garbo buvo sumaniusi du filmus, kuriuose būtų vaidinusi vyrų personažus: „Doriano Grėjaus portretą“ ir „Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą“.⁴

Ne atsitiktinai tiek Marlene Dietrich, tiek Greta Garbo į Holivudą atvyko iš Europos. 30-ųjų Holivude seksualinės laisvės apsireiškimai dažnai vykdavo senajame kontinente. Taip amerikiečiai galėjo apsimesti, kad „pasileidimas“ neliečia jų pačių šalies ir moralės.

Drąsūs „Karalienės Kristinos“ nutylėjimai

„Karalienė Kristina“ su Greta Garbo susijusi su homoseksualumu visų pirma istoriškai. Švedų kilmės aktorė čia vaidina savo tautietę karalienę, kuri, spėjama, buvo biseksuali. „Neištariant nė žodžio“, filme tai vis dėlto ir neslepiama.

Trumpame epizode karalienė Kristina flirtuoja su savo tarnaite, kviesdama ją kelias dienas pailsėti sodyboje… Vėliau karalienė išgirsta, kaip tarnaitė apkalbinėja ją su savo vaikinu ir dėl to supykusi nutraukia draugiškus santykius. Šios keistos draugystės neįmanoma suprasti be erotinės/romantinės potekstės.

http://www.youtube.com/watch?v=uPZIqw9RcOU

Bet „Karalienėje Kristinoje“ homoseksualumo yra dar daugiau. Kelionėje, kurią sutrukdo sniegas, karalienė sutinka Ispanijos ambasadorių. Jis, būdamas daug manieringesnis, trapesnis ir apskritai „moteriškesnis“ nei Garbo, neatpažįsta karalienės ir palaiko ją vyru. Karalienė neatskleidžia savo paslapties, ir galų gale apsistoja su ambasadoriumi viename viešbučio kambaryje!

Karalienės svarstymas, dvejojimas – atsiskleisti, ar neatsiskleisti – primena tradicinius homoseksualo išsiviešinimo (angl. coming-out) sunkumus. Kita vertus, nepatogumas likti vienoje lovoje su kitu vyru taip pat atitinka neišsiviešinusio gėjaus jausmus, kai nesinori išsiduoti, jog geidi šalia gulinčio vyro.

Kai galų gale ambasadorius supranta, kad nepažįstamasis – moteris, jis pripažįsta, kad pajuto tai jau anksčiau. Ši pastaba itin delikati: ji parodo, kad ambasadorius pajuto aistrą „vyrui“ ir nebandė išvengti šios homoseksualios įtampos.

Kitą rytą ambasadorius ir karalienė ilgam lieka gulėti kartu. Jų tarnas aiškiai šokiruotas fakto, kad du vyrai taip ilgai neišsikrapšto iš lovos. Ši komiška scena patvirtina homoseksualumo metaforą, įsteigtą visame epizode.

Atviras „Karalienės Kristinos“ tonas išprovokavo griežtą naujo „Studijų santykių komiteto“ (angl. Studio Relations Committee) viršininko, kuris cenzūroje sėkmingai pakeitė Will Hays, Joseph Breen reakciją. Po trijų mėnesių (MGM nepakeitus „Karalienės Kristinos“), fanatiškas katalikas buvo šokiruotas dviejų vyrų šokio filme „Wonder Bar“ (1934). Įdomu, kad paskutiniai ryškiausi pavyzdžiai, įrodantys autocenzūros neefektyvumą, buvo susiję su homoseksualumu.

Katharine Hepburn berniūkštis : „Sylvia Scarlett“

Kitas filmas, panašiai žaidžiantis su persirenginėjimu – „Sylvia Scarlett“ (1936). George Cukor, žinomas kaip moterų režisierius (jo kolekcijoje – Greta Garbo, Sophia Loren, Elisabeth Taylor, Joan Crawford, Judy Garland), beveik neslėpęs savo homoseksualumo, šį kartą režisuoja labai dviprasmišką komedją. Katharine Hepburn vaidina dar bręstančią mergaitę, kuri persirengia berniuku, kad galėtų pabėgti su savo tėvu, prisidirbusiu lošiant. Ši intriga niekada neišsprendžiama ir lieka tik pretekstu meilės istorijai tarp keisto „berniuko“ ir veltėdžio menininko, sutikto pakeliui.

Kaip ir „Karalienėje Kristinoje“, menininkas pajunta Silvijos/Silvestro moteriškumą prieš jo/s išsiviešinimą. Lengva sekti Katharine Hepburn jausmus kaip tradicinio homoseksualo – kai nori išreikšti, ką jauti, bet bijai reakcijos tų, kuriuos myli, tėvų, bei draugų.

Kita vertus, Katharine Hepburn vaidmuo ir įvaizdis filme – labai „lesbietiškas“. Galų gale mieliau atrodo vyriški drabužiai ir gestai, žemas, bet švelnus balsas, nei „natūralios“ „moteriškos“ būsenos isterija ir nervingumas.

Parodija, transgresija, persirenginėjimas – vis dar aktualu?

Parodija, transgresija ir persirenginėjimas, kuriuos sutikome šiame straipsnyje, šiandien gali pasirodyti nebeaktualūs. Stereotipiškas „žydriuko“ personažas politiškai nebekorektiškas. Moterys, besirengiančios vyriškai – sunkiai įsivaizduojamos, nes mada dažnai nebeturi lyties. Iš dalies galima būtų 30-ųjų homoseksualius personažus ir nutylėjimus nukišti į istorijos stalčių, klasifikuotą „homoseksualų reprezentacijos kine“, ir juos pamiršti.

Vis dėlto 30-ųjų Holivudas įdomus būtent tuo, kad jį sunku klasifikuoti – skirtingi stiliai, motyvacijos, estetika pinasi dažnai visai chaotiškai. Taip ir homoseksualūs apsireiškimai kartais pilni homofobijos, kartais nerimo, ar sublimacijos – bet dėl to jie tik dar labiau įelektrinti. Todėl galima mėgti šią „meilės, nedrįstančios ištarti savo vardo“ estetiką neklausiant, ar ji aktuali.

¹Neigiama nepilnamečiams informacija bus laikoma tokia informacija, kuria „kuria skatinami lytiniai santykiai”, ir ”kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata”

² HAYS Will, Don’ts and Be Carefuls, « Prima dei codici 2. Alle porte di Hays », Edizioni La Biennale di Venezia, 1991, pp 359

³ Žiūrėkite: Manhattan parade (1931), Diplomaniacs (1933), The Sign of the Cross (1932), The Front Page (1931), The Gay Divorcee (1934)

⁴ DOHERT Thomas, Pre-Code Hollywood, Columbia University Press, New York, 1999, pp 125

⁵ Ibid., pp 125

⁶ VIVIANI Christian, The ‘Foreign Woman’ in Classical Hollywood Cinema, « Journeys of Desire », ss dir PHILLIPS Alaistair, VINCENDEAU Ginette, pp 95-123