Nusimetęs populiaraus RPG (Final Fantasy) pavadinimą, Owen Pallett šįkart išstoja prieš publiką kaip individualus, savimi pasitikintis kūrėjas, nebijantis savo pavardei užkrauti muzikinę atsakomybę. Ir pristato ištisą muzikinę pjesę, fiktyvų garsų pasaulį, į kurį patalpina pikto fermerio istoriją išgalvotoje Spectrum šalyje. Owen nesismulkina ir siekia pačių baroque indie aukštumų, nebijodamas pasirodyti pretenzingu ar per daug pompastišku. Kompiuterinių žaidimų metaforas iš dalies keičia šio smuikininko fantazijos vaisiai bei kiek subtilesnė poetika (nors čia jau skonio reikalas).
Muzikaliai albumą galima pozicionuoti kažkur tarp Nick Drake, Beirut, Joanna Newsom bei mažai indie pasaulyje žinomo neo-folk projekto Sieben. Tie panašumai šmėkšteli albumui besivystant. Aišku, pasakymo, kad darbas yra visiškai unikalios stilistikos čia taip pat neišvengsi.
Jau pirmasis „Midnight Directives“ užburia subtilia didybe. Styginių bangos, vilnijančios per visą albumą, nelaukia kuliminacijos taško ir rodo savo keteras jau pirmosiomis kūrinio minutėmis. Subtilus Owen vokalas čia kažkiek primena Matt Howden (aka Sieben) indie versiją. Jokių rokui būdingų elementų, jokio rokenrolo. Tvarkingai užsisagstom marškinius ir neriam į šį barokinį garsų uraganą, modernią simfoniją, įmantriai papuoštą sudėtingomis aranžuotėmis bei viražais, vedančiais nuo vieno prie kito kuliminacinio taško. Įtampa kiek nuima neįpareigojantis „Lewis Takes Action“, savotiškas kamerinio brit pop numeris, dvelkiantis nerūpestingumu, bet išlaikantis kilnų aritokratišką stotą, kurio stengiamasi neprarasti nuo pirmos iki paskutinės darbo sekundės.
Po „The Great Elsewhere“ atakos vienas mano favoritų „Oh Heartland, Up Yours!“ vėl padvelkia ramybe. Šis numeris turi savitos Nick Drake būdingos rural romantikos, tos melancholiškos poetikos. Skambesio prasme taip pat girdimas subtilios didybės atgarsis, atsargus styginių pulsavimas, tolygus bangavinas.
„Flare Gun“ atpalaiduoja apykaklę ir orą suvirpina balkaniška nostalgija. Suskamba Beirut atgarsiai bei prašmatnios atostogos prie Juodosios jūros. Žaismingas, intensyvus, dinamiškas kūrinys vėl įnešantis naujų spalvų į albumo puokštę. Stipriniai nuvilnijančios sekančios dainos gražina ankstesnę formą, o viskas pasibaigia tylia, bet dramatiška atomazga.
Albume Owen didingą kamerinį skambesį ištraukia iš akademizmo ir snobizmo rėmų bei pateikia žaismingai, tuo pat metu nenukrypdamas į infantilumo ir banalumo lankas. Skambesio aristokratiškumas čia – nepritemptas, organiškas, natūralus, nuoširdus. O gerai įsiklausius bei įsijautus į visas natas kiekvieną kartą galima aptikti vis naujus sąskambių lobynus.
Komentarai