Vienos sielos duetas – Berta Tilmantaitė ir Kristina Urbaitytė

Garso skaidrės. Tokia negirdėta forma šiais metais baigusios Vilniaus Universiteto žurnalistikos institutą sudomina šios merginos. Jų darbai suteikia ne tik informacijos apie mūsų nuomone kitaip gyvenančius žmones, bet ir sukelia norą pažvelgti ir suprasti jų problemas.

Kol kas Lietuvoje duetas dar nesulaukė daug dėmesio, tačiau jos jau gavo pagrindinį prizą Europos Komisijos vykdomoje informavimo kampanijoje „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“. Tad kas gi tos garso skaidrės ir kodėl šios žurnalistės ieško kitokio informavimo kelio?

Kaip apibrėžtumėte kas tai yra garso skaidrės? Ir iš kur sužinojote apie šį informacijos pateikimo ir išraiškos būdą?

Berta Tilmantaitė: Tai vaizdo, daugiausia fotografijų (kartais gali būti šiek tiek video) ir garso jungimas. Jis įdomus, nes gali būti įtaigesnis negu video pasakojimas ir, žinoma, gyvesnis, negu tiesiog fotografijos ir tekstas. Tai medžiagos pateikimo forma, kurioje įvyksta susiliejimas – žanrų, emocijų, informacijos, kurią nori perteikti. Be to, žiūrovas gali ir girdėti, ir matyti. Gali daugiau papasakoti nei tekstu ar video. Turi galimybę kiekvieną sekundę sudėlioti taip, kad pasakytum tai, ką nori pasakyti. Tad tokiu būdu gali atskleisti temą ne slystant paviršium, o žvelgiant giliau.

Užsienio žiniasklaidoje multimedijos projektai gan populiarūs, pas mus, deja, dar nelabai. Pati tuo pradėjau užsiimti pagal studentų mainų programą besimokydama foto-žurnalistikos Danijos medijos ir žurnalistikos mokykloje („Danish School of Media and Journalism“).

Kodėl garso skaidres kuriate kartu? Kaip susiformavo Jūsų duetas? Kokios subtilybės atsiskleidžia dirbant dviese?

B. T.: Kai dar mokiausi Danijoje ir Kristina buvo atvažiavusi aplankyti, pasakojau jai apie garso skaidrių rengimo procesą, o ji kaip tik neseniai buvo baigusi praktiką LRT radijuje. Taigi viskas taip susiklostė – aš norėjau fotografuoti, o Kristina atrado „garsą“ ir norėjo dirbti su juo toliau. Viskas susidėliojo savaime.

Kristina Urbaitytė: Pasidalinome įspūdžiais ir pradėjome dirbti kartu.

B. T.: Be to, dirbant dviese – viskas kitaip: kai kas lengviau, kai kas sunkiau, bet susumavus – įdomiau ir įvairiau.

K. U.: Nors mūsų požiūriai į daugelį dalykų panašūs, iš pradžių ginčydavomės blogąja prasme. Kartu būdavo baisu dėl savęs, dėl savo dalies, dėl darbo su žmonėmis dviese, dėl rezultato. Tačiau dabar mums nebereikia net kalbėtis tarpusavy, mes susikalbam linkčiojimais, žvilgsniais, trumpais žodžiais. Atsirado ir beribis pasitikėjimas. Jei būtų kitas žmogus, galvotum ar jam pavyks, ar jis sugebės. O dabar jokių abejonių nėra – dėl to ir galime dirbt kartu.

B. T.: Be abejonės darant pirmą projektą buvo labai baisu. Ir nors tarėmės, kalbėjom kaip kas turėtų būti, bijojau, jei paklausysiu Kristinos darbo ir bus visai kitaip nei įsivaizduoju – kas tada? Dabar to nebėra. Bet dirbant dviese reikia nuolat daug kalbėti, tartis, labai pasitikėti, stebint vienas kitą.

K. U.: Svarbu tai, kad, jei aš nežinau ką daryti, galiu pasitarti su Berta. Tas pats ir jai, jei iškyla abejonės dėl fotografijų parinkimo.

B. T.: Taip pat, jei darbas yra atliekamas dviejų žmonių, žinai, kad į darbą bus pažvelgta iš kelių kampų. Gera dirbti kartu, kai du žmonės žiūri skirtingai, bet viena kryptimi. Pagrindiniai sunkumai iškyla tada, kai renkame medžiagą.

K. U.: Man reikia aplinkos garsų, o įsirašo fotoaparato skleidžiami. O aš patenku į fotografijas. Bet visada stengiamės, kiek tai įmanoma, susiderinti.

Koks buvo pirmasis Jūsų darbas atliktas kartu?

B. T.: Pirmas darbas atliktas kartu „nuo – iki“ – projektas apie narkomanus. Nors, kol pabaigėm, praėjo keturi mėnesiai, tuo tarpu dirbom ir ties kitais projektais.

Kaip pasirenkate temas?

K. U.: Buvome pripratę ieškoti kažko rimto. Bet ilgainiui pasirodė, kad temų nežmoniškai daug. Kaip lapų rudenį ant gatvės. Reikia atrasti kelis, o tada jau galėsi čiupti vieną po kito. Ieškant temų, supranti, kad kiekvienas žmogus yra tema. Be to, galima naudotis ir spaudos pranešimais, mintį gali pakišti ir reklama gatvėje. Galiausiai pradedi suvokti, kad visko nespėsi aprėpti.

Kaip ruošiatės susitikimams su Jūsų pasirinktomis asmenybėmis?

K. U.: Pirmiausiai daug skaitome. Internete galima atrasti pakankamai daug lietuviškos, angliškos literatūros apie bet ką. Žmonės, su kuriais dirbame, pasiūlo paskaityti, pavyzdžiui, grožinės literatūros, kurioje jie atranda save. Tai suteikia giluminių žinių. Be to, einant į pirmuosius susitikimus sunku išvengti išankstinės nuomonės. Tad vienas svarbiausių pasirengimo etapų – bent jau pabandyti pamiršti stereotipus.

B. T.: Būtent – eidamas rinkti medžiagos turi palikti visus stereotipus namie ir bendraujant būti visiškai atviras kitokiam gyvenimui.

K. U.: Dirbdamos stengiamės, kad istorija, jos pateikimo forma, informacijos išdėstymas būtų kuo artimesnis mūsų pamatytiems, išgirstiems dalykams. Tik tada publikuotas darbas vers auditoriją jausti, priimti pateikiamą informaciją, pasidaryti išvadas jautriai ir atsakingai.

B. T.: Dėl to su kalbinamais žmonėmis susitinkam ne kartą ir ne du. Pavyzdžiui, kai imi „vienkartinį“ interviu, žmogus atsako į klausimus, būdamas tą dieną tam tikros nuotaikos ir tu rašai apie žmogų, koks jis buvo tą dieną.

K. U.: Bendraudamas ilgiau, išsiaiškini kalbinamo žmogaus ar žmonių problemas, sužinai apie jausmus, svarbius dalykus. Tada žmonės leidžia vis daugiau ir atsiranda artimas ryšys. O tuomet gali lipdyti kuo arčiau tikrovės esantį vaizdą ir kurti atitinkamą – nuo įvykio, kalbinamo žmogaus, ar žmonių priklausančią – nuotaiką.

Kokių nuomonių susilaukiate iš išorės (redaktorių, skaitytojų/ žiūrovų, draugų, pačių herojų)?

K. U.: Visų atsiliepimai dažniausiai būna teigiami, patinka neįprasta pateikimo forma. Daugeliui įdomu, nes „Lietuvoje nematyta“, tačiau dėl to mūsų darbai yra savotiška saviveikla.

B. T.: Dėl to dar norim mokytis. Gaila, Lietuvoje žurnalistikos studijos ribotos – mažai dėmesio skiriama foto-žurnalistikai, tuo labiau multimedijos projektams. Rodom darbus dėstytojams, draugams, fotografams, norisi sužinoti ar žmonės pajunta tą patį, ką mes norim pasakyti, norsi kritikos, pastabų. Be to, pirmiausiai pabaigus kurti skaidres parodome jas žmonėms, apie kuriuos pasakojame. Mums labai svarbi jų nuomonė, svarbu, kad viskas būtų tinkamai.

Kaip vertintumėte garso skaidrių pateikimo/ reikalingumo perspektyvą Lietuvoje?

B. T.: Čia sunku. Pas mus nelabai susiformavusios foto-žurnalistikos tradicijos, jai neskiriama pakankamai dėmesio. Fotografijos Lietuvoje reikalingos tik tiek, kad atliktų iliustracijų funkciją. Ką bekalbėti apie multimediją. Mes tai darome daugiau sau, dar tik mokomės, treniruojamės. Norint parengti tikrai stiprius, gerus projektus, reikia daug laiko. Užsieny tokie projektai kuriami ilgus laikotarpius. Mūsų darbeliai, palyginus, tik trupinėliai.

Kiek projektų iš viso esate sukūrusios?

B. T.: Pirmą, apie sinchroninį plaukimą, parengiau viena, dar mokydamasi Danijoje, kitas buvo skirtas diplominiam darbui – apie žvejus Nidoje. O kartu atlikti – tai pasakojimas apie kurčiuosius, Oskaro Koršunovo teatrą, „Šokio spaustuvę“, apie priklausomuosius ir Dalios Ibelhauptaitės iššūkius metantį teatrą.

Kurį projektą kurti buvo įdomiausia?

B. T.: Su visais dirbti buvo įdomu. Kiekvieną projektą stengiamės atlikti skirtingai – formos, tikslai, medžiagos rinkimas. Kiekvieną kartą daug sužinai, išgyveni naujų dalykų, gali apie juos papasakoti. Jei kažkas pamato, išgirsta, pagalvoja, kažką supranta ar atranda – tik dar smagiau ir įdomiau.
K. U.: Kiekvienas sutiktas žmogus, kiekvienas įvykis kažką atneša, ir praturtina.

Kokiai temai dabar ieškote medžiagos?

B. T.: Pradėjom kelis darbus, bet kol kas viskas pristoję.

Nuorodos

www.bernardinai.lt/multimedija/garso_skaidres
www.vimeo.com/medianemus
www.vimeo.com/upe