Kai paimi į rankas lauktuvių gautą indie chrestomatiją „Spin“ iš JAV, nusileidusią saulę „I-d“ iš Rytų Londono ar architektiškąjį „Wallpaper*“ iš bet kurio oro uosto, atvertęs viršelį turi skintis porą dešimtį lapų iki turinio. Akys bėga mados namų reklamomis – žinomiausių meistrų atliktos fotografijomis, viena po kitos. Ir nors vartoti reklamą kiek vargina, bet ši, kiekvienam prieinama šiuolaikinės fotografijos galerija, turi neginčijamų pliusų.
Ši fotografijos niša Lietuvoje dar neseniai negalėjo pasigirti originaliais ir vertingais darbais, galbūt dėlto daugelio jaunųjų fotografų objektyvai šiandien krypsta į podiumus. Interviu pašnekovė Rūta Jankauskaitė nestokoja nei ambicijų, nei kūrybinio potencialo ir prisipažįsta esanti „pašaukta“ mados. Šaltą dieną su karšta arbata ir „bėgančiom“ nosimis diktofonas įrašinėjo nuoširdų pasakojimą: apie užtrenktas VDA duris ir ten sutryptus lūkesčius, iš to gimusį poreikį fotosesijomis įrodinėti teisybę ir mados fotografijos užkulisius.
Kaip atėjai į mados fotografiją? Juk jauniems fotografams kartais gali atrodyti, kad ši sritis nėra labai svetinga.
Lygiai prieš metus fotografavau „Mados infekcijoje“ su kolege Elena Reimeryte, bendras darbas išsivystė iki mūsų blogo, tada turbūt ir prasidėjo aktyvusis mados fotografijos laikotarpis. Nors prieš tai dirbau asistente, pati darydavau fotosesijas savo portfolio plėsti.
Kas tave traukia į mados fotografiją?
Madoje aš atrandu grožį, nes ši sritis, kaip bebūtų, visada išlieka gana estetizuota. Sunku paaiškinti, iš kur toks grožio poreikis kyla, gal iš tobulybės siekio? Žinoma, kiekvieno grožio suvokimas yra subjektyvus, bet ne visų skirtingas. Mados fotografija man suteikia galimybę deklaruoti savo estetikos sampratą.
Antra, mados fotografija dažniausiai būna mažas teatras, kurį pats gali režisuoti, kuriam pats galvoji scenarijų. Čia prabyla mano, kaip ateities režisierės pašaukimas (juokiasi).
Gyvenimo stilių turime kiekvienas, norime to ar ne. O mada – vienas iš veiksnių ar sudedamųjų dalių, pranešanti kokie mes esame. Man pačiai mada yra svarbu, nes susiduriu su ja kiekvieną dieną, bet aš jos dar nesuprantu, galbūt neturiu labai išlavinto skonio, bet tai ir sudomina kurti „iš mados“. Mada kinta, o mados fotografai ir taikosi, ir atneša naujovių – tai irgi patrauklus šios srities bruožas.
Tačiau mados fotografija bendrame fotografijos meno kontekste gali atrodyti labai komercinė niša. Juk tavo minėtas spektaklis dažnai dėliojimas ne tik pagal fotografo stilių ir raišką, bet ir struktūriškai konstruojamas pagal socialinį poveikį produkto marketingui.
Taip, bet, mano nuomone, tai priklauso kas šiandien vyrauja mados fotografijoje. Dialogas tarp užsakovų, redaktorių ir fotografų liberalėja. Be to, garsūs mados fotografai pasirenkami pagal savo braižą, o ne pagal tai, kiek jie yra „sukalbami“ vykdyti iškeltas užduotis. Aišku, visada bus tokių fotografų – amatininkų, kurie neturės savo stilistikos ar braižo, jie tiesiog gamins fotografijas ir bus „paslaugos tiekėjai“ blankiausia šių žodžių prasme.
Kokia yra mados fotografijos mada šiandien?
Na, atgimsta juostos, vintage ir visa, kas yra naujai neatrasta sena. Tokia mada yra Lietuvoje. Mados žurnaluose laisvėja reikalavimai, keliami fotografijoms: autoriams leidžia kurti „brokuotas“ nuotraukas. Grįžimas į praeitį, kaip ir visada.
Su kokiais lietuvių dizaineriai teko dirbti?
Su Giedriumi Paulausku – kaip tik laukiu naujo jo kostiumo, kurį jis siuva pagal Quentino Tarantino „Inglorious Bastards“. Taip pat Diana Paukštyte, Aušra Urbanavičiūte. Darėme fotosesiją su Juozo Statkevičiaus operų kostiumais iš „Svynio Toddo“, „Užburtosios fleitos“ ir „Bohemos“.
Ši fotosesija man įsiminė kaip bandymas pratęsti spektaklių naratyvus kituose kontekstuose. Jos rezultatai pasirodė po premjerų, taigi „užkabino“ ir tai, kad pagrindinis tikslas nebuvo skirtas prom’inimui.
Gal gali papasakoti plačiau?
Visa idėja kilo, kai aš su savo kolege Elena pradėjome dirbti su Dalia Ibelhauptaite, padėjome jai „Svynio Toddo“ viešinimo kampanijoje. Kadangi gavome progą prisiliesti prie minėtų kostiumų, sugalvojome kad reikia padaryti ir fotosesiją – perkelti personažus į šiuolaikinę erdvę. Taip ir išėjo, kad Ponia Lovet iš „Svynio Toddo“ valgė mėsainius McDonalde, o egiptietiški kostiumai spindėjo dirbtinėje soliariumo saulėje. Beje, labai bijojome, kad iš McDonaldo būsime išvyti, kai tik darbuotojai supras fotosesijos mintį, tačiau to neatsitiko.
Kurios fotosesijos rezultatas, tavo nuomone, labiausiai pavykęs?
Sunku pasakyti. Visos fotosesijos darytos skirtingu laiku, be to, aš vis dar tobulėju. Į senesnius darbus, kurie tada atrodė puikūs, dabar žiūriu savikritiškai. Dėlto ir labiausiai mėgstamos fotosesijos negaliu įvardinti.
Tuomet kaip apibrėžtum savo fotografijos ar darbo estetikos etaloną?
Visada stengiuosi, kad mano darbai būtų estetiški, gražūs ir gyvi. Pagrindinis dėmesys krypsta į modelį: jo kūno, veido plastika turi atskleisti fotografo mintis ir jausmus. Dažnai madoje susiduriama su diskusija, koks žmogus yra gražus, ar galima „diktuoti“ kūno tobulumo kriterijus. Man modelis neturi būti tobulas, tai yra išoriškai gražus, daug geriau jei jis bus patrauklus ne vien savo išvaizda. Manau ir tobula fotografija nėra idilės siekio realizacija, labiau pasikliauju akimirksnio estetika.
Kas tave, kaip fotografę, labiausiai veikia?
Daug kas. Nepavykusios studijos VDA taip pat davė visai pozityvų atoveiksmį: pyktį kompensavau ne daužydama sienas, o darbais, taip gimė gana daug neblogų fotosesijų. Kalbėdama apie „kasdieninį“ įkvėpimą, turiu paminėti filmus, mėgstami režisieriai Sofia Coppola, Wesas Andersonas ir Timas Burtonas, jų filmai, parenkama stilistika, kadruotės gali suteikti daug minčių darbui. Taip pat „kauptis“ padeda muzika, idėjinio pagrindo mėgstu paieškoti pasakose. Mados fotografijoms dažnai įkvepia pati mada – dizainerio sukurti rūbai ir padiktuoja visą fotosesijos temą.
Šiuolaikiniai menininkai dažnai „minčių srautą“ pakeičia „vaizdų srautu“ – tai yra įkvėpimo, jei taip vis dar galima sakyti, ieško tarp savo kolegų darbų, perfiltruoja tūkstančius paveikslėlių internete. Taip, žinoma, auginama įvairių vizualinių blogų rinka. Ar galvodama apie artėjančią fotosesiją, taikai tokius metodus pati?
Taip, bet vien betiksliu „ėjimu” per fotografijos, dizaino, iliustracijų blogus neapsiriboju. „Medžiagos“ randu youtube, klausydama muzikos ir taip toliau. Kartais naudinga internetą pakeisti knygos ištraukomis. Kita vertus, bendro konteksto peržiūros nebūtinai veda į atskirų fragmentų pasisavinimą ir sudėliojimą autoriniam darbui: tame pačiame Facebook’e peržiūrėjęs savo draugų darbus mąstai nuo jų jau atsiribojęs arba priėmęs kaip atspirties tašką – kaip kurti kitaip, negu daro visi?
Kokių fotografų svetaines mėgsti kartas nuo karto refreshinti?
Na, jei noriu peržiūrėti naujausius darbus, keliauju per blogus. Toks naršymas nepalieka daug pavardžių galvoje. Tačiau mano idealas galėtų būti Tim Walker – dėl siužetinių jo nuotraukų, „vieno kadro spektaklio“.
Ar ruošdamasi fotosesijai sudėlioji sąmonėje vaizdą, kaip atrodys jos rezultatai?
Ne, nes fotosesijos eigoje gali atrasti daug tobulesnių sprendimų. Fotografuodama stengiuosi ir eksperimentuoti, keisti išankstinius apgalvojimus. Nors tai man gaunasi natūraliai – dėl išsiblaškymo.
Visgi savo nuotraukas gali demonstruoti ne tik žurnalų puslapiuose. Ar teko surengti parodą?
Seniai galvoju apie parodą, tačiau tam reikia daug laiko, geros koncepcijos ir daug kitų dalykų. Taigi kol kas esu dalyvavusi tik vienoje parodoje. Nors sulaukiau kvietimo iš „Rūdninkų knygyno“, tad greitu metu eksponuosiu darbus ten.
Į galerijas noro veržtis nėra. Man būtų įdomiau rodyti savo darbus kitose vietose, kurios diktuotų parodos temą ar papildytų ją. Oficialiose galerijose šiandien per daug elitizmo ir pretenzijų. Gal dėlto jaunų fotografų parodos sutinkamos kitokiose, universaliose erdvėse. Taip tik geriau, visiems.
Rūtos Jankauskaitės parodą nuo sausio 26 d. galite pamatyti Rūdninkų knygyne, Rudininkų g. 20
Komentarai