Rodos, lygiai prieš dvejus metus kilusi, įvairiai išlinksniuota ir visais įmanomais žiniasklaidos būdais sukelta vadinamoji Alinos „išgarsėjimo“ banga lig šiol neatslūgo. Nors ir nemažos dalies vadinta dirbtine, per šį laiką ji persirito ne tik per Lietuvos, bet ir Rusijos, Didžiosios Britanijos koncertų sales.
„Dirbtinumo“ ledų likučiai buvo stipriai apskaldyti arba visiškai ištirpdyti vasario 8-osios vakarą sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje. Ten pat, kur 2008-ųjų sausio 22-ąją klausytojams buvo pristatytas debiutinis kūrėjos albumas Laukinis Šuo Dingo.
Tas pats fortepijonas, tie paties didingi bažnyčios skliautai ir puiki akustika, tas pats mistiškas apšvietimas, ta pati raudonplaukė mergina, grakščiais plaštakų judesiais bėgiojanti per klavišus. Netgi ir salė tokia pat pilna – pavyzdžiui, visai nestebina vieno klausytojo paskutinės vilties bandymas prieš pat renginį pasiteirauti bilietų merginos su svečių sąrašu: visiškas „sold-out“ buvo dar prieš keletą dienų.
Tiesa, šis tas pasikeitė – atlikėjos repertuarą papildė naujų kūrinių puokštelė, koreguotos kai kurios senųjų dainų aranžuotės, pavyzdžiui iš minoro į mažorą perėjusi „Po Tiltu“. Pastebimas patobulėjęs vokalas: atrodytų, viskas skamba tarsi užtikrinčiau, su didesniu pasitikėjimu savo jėgomis.
Pusė koncerto prabėga klausant tik Alinos ir fortepijono akompanimento. Jaučiama savotiška pakylėta harmonija – raudona suknelė, juodi bateliai, elegantiškai juodas fortepijonas, ryškiai kontrastuojantis tamsiai mėlynas apšvietimas.
Renginį pagyvina po kiek laiko prisijungęs smuikininkas Simas – vienas iš keturių atlikėjos muzikantų grupės narių. Vienas bendras kūrinys atliekamas pasitelkus ritmo mašiną – įdomus eksperimentas, o kartu, galbūt, ir naujo skambesio paieškos?
Į šį klausimą galbūt atsakysime dar šių metų pirmoje pusėje, kai turėtų pasirodyti antrasis studijinis atlikėjos darbas. Pabaigai – fotožvilgsnis į tai, ką pavyko užfiksuoti pirmadienio vakarą.
Komentarai