Vasario 11 d. prasidėjo tarptautinis Berlyno kino festivalis, Berlinalė. Jubiliejiniai metai, mat Berlinalė švenčia 60-uosius. Belaukdami festivalio, aktoriai ir režisieriai sveikino Berlinalę su gimtadieniu savo internetiniuose puslapiuose. Festivalis prasidėjo režisieriaus Wang Quan filmu „Kartu Atskirai“ (Tuan Yuan), 2008 m. tai jis ir jo filmas „Tuya vestuvės“ iš festivalio išsinešė Auksinį Lokį.
Tuo tarpu aš savo dėmesį nukreipiau į Šarūno Barto „Rytų dreifas“ premjerą. Pastatytas bendradarbiaujant Prancūzų, Lietuvių ir Rusų kino studijomis, tai pirmasis lietuviškas kino filmas pasirodęs Berlinalės oficialioje programoje per ilgus metus.
„Rytų dreifas“ pasakoja apie Geną (akt. Šarūnas Bartas), kuris suka reikalus su Rusų mafija. Kadangi filmo herojus ruošiasi išvykti į Prancūziją gyventi su savo mergina, jis nusprendžia paskutinį kartą apsilankyti Maskvoje ir susirinkti pinigus iš savo skolininkų. Maskvoje Genai nesiseka. Mes sekame jo bėgimą nuo praeities, tuo pačiu keliu jį vejasi policija ir nusikaltėliai.
Iš filmo tikėjausi daug jau vien dėl to, kad dėl kėdžių žurnalistų peržiūroje buvo mušamasi. Pradžioje „Rytų dreifas“ atskleidžia porą bruožų būdingų šiuolaikiniam lietuviškam kinui, turiu omenyje nuogas moteris ir režisierių pagrindiniame vaidmenyje. Bartas sunkiai taria prancūziškus dialogus ir tai šiek tiek išmuša iš kalbos ritmo. Mano nuomone, jis geriausiai vaidina tyliai, savo jausmus išreikšdamas mažais gestais: gurkšnodamas kavą ar prisidegdamas cigaretę šaltą žiemos dieną.
Bartas, kuris yra tiek vyriausiasis režisierius, tiek operatorius, nusprendžia aktorius parodyti iš arti. Dialogai tarp Genos ir Sashos nufilmuoti daugiausia stambiais planais, tai šiek tiek vargina ir neleidžia žiūrovui atsikvėpti. Sasha čia apibūdinama kaip ilgametė Genos meilužė ir aukštos klasės prostitutė Maskvoje. Pilsėti leidžia gatvių vaizdai. Man ypač patiko miesto transporto vaizdai ir reklaminiai stendai Vilniuje, Paryžiuje ir Maskvoje, šie vaizdai tuo pat metu ir ir pauzė ir žingsnis pažįstant miestus. Peizažai nufilmuoti puikiai, o scena kurioje Gena miške bėga nuo lenkų pasienio policijos primena man žymiąją sceną iš Elim Klimov 1985 metų filmo „Eik ir žiūrėk“, kurioje berniukas bėga per pelkę.
Nenoriu sugadinti jums filmo daugiau pasakodamas apie scenarijų. Čia svarbi kantrybė, mat Bartui sukonstruoti filmo veikėjus užtruko laiko. Paskutinioji valanda intensyvi ir įtikinanti. „Rytų dreifas“ yra gerai suręstas trileris, tačiau filmas turi manyje „nusėsti“ prieš man jį įvertinant.
Bartas režisieriaus žodyje rašo: „Parodyti gabalėlį žmogiškos egzistencijos ir tikėtis, kad žiūrovas atsakys į tai ir susitapatins su personažais – svarbiausias dalykas kurį galiu pasiekti kine“. Įdomu bus pamatyti, kaip auditorijos Berlinalėje ir spauda reaguos į šį filmą. Lietuviškam kinui apskritai „Lisabonos 02“ pristatymas Forumo programoje, kurioje renkami įdomiausi festivalio filmai, yra didelis pasiekimas.
Komentarai