Plačiakelnis Bob Wiseman į Vilnių atmovė tiesiai po gastrolių Kaune ir Kaipėdoje. Šis mini turas pasibaigė koncertuku menų laboratorija patapusiame “Mulen Ruže”. Freak folk ir panašios operos modernūs bardai į Lietuvą importuojami ne taip ir dažnai. Deja, deja… Tai tikrai ne į naudą iš rudens ir vyno metaforų ar studentiškų aktualijų dažnai nesugebančiai išbristi vietinės dainojamosios poezijos scenai.
Bobas tėškė pilną multimedijinę pusiau kinematografinę, pusiau muzikinę programą. Nors kartais jo britiško humoro ir absurdo derinys man buvo kiek per subtilus, pasirodymo konceptualumu nesudvejojau nė karto. Trumpametražiuose filmukuose apie kasdieniškai esktraordinarias situacijas. Bobas sublizgėjo kaip video meinininkas, o Čiurlionio įkvėptos pianino soluotės bei visa krūva įvaldytų instrumentų atskleidė Bobo kaip multiinstrumentalisto talentą. Vyrukas tarsi koks Zimermanas sugebėjo akordeonu įgarsinti ištisą mini epą. Vaikiškas sintezatorius atmosferai pridavė lo fi primityvumo. Bardiški gitaros numeriai buvo nuobodoki galbūt todėl, kad nesugebėjau išgirsti teksto ir neturėjau pakankamai motyvacijos kapstytis giliau. Tačiau flirtas tarp garso ir vaizdo buvo vienas įdomiausių niuansų. Gražu buvo žiūrėt kaip vizualizacijos tampa atskiru instrumentu konstruojančiu visumą bei perteikiančiu ironiškai gražų, kartais vos vos cinišką Bobo humorą bei muzikines idėjas.
Taip, musiškiai bardai iš šio veikėjo galėtų pasimokyti labai daug. Konkrečiai: konvencijų nepaisymo, išraiškos laisvumo, žaidimo formomis, skoningo šmaikštumo bei rimto žaismingumo. Bobui, rodos, viso to per akis.
Komentarai