Berlynas, nuo 1990-ųjų atgavęs Vokietijos sostinės statusą, dažnai vadinamas fenomenaliu miestu, išsiskiriančiu aktyvia meno scena bei įvairiausių kultūrų samplaika. Atrodo, kad Berlynui net nereikia tokio festivalio kaip Transmediale, nes paprastomis dienomis kino teatruose, galerijose, butuose vyksta tiek renginių, kad lankytojams sunku pasirinkti.
Šių metų Berlyno Transmediale festivalis bus jau 23-iasis. Prasidėjęs kaip Videofest, 1997–1998 jis pakeitė savo pavadinimą į dabartinį ir tapo tarptautiniu medijų meno festivaliu. Siekiant išlikti progresyviu festivaliu ir atspindėti nuolatinius pokyčius medijose festivalio paantraštė buvo atnaujinta: dabar tai – „meno ir skaitmeninės kultūros festivalis“. Transmediale – tai unikali alternatyvi Venecijos bienalė naujųjų medijų kontekste, tai – kultinis Berlyno akademinės bendruomenės šokis su skaitmeninėmis technologijomis, paskaitomis, workshop’ais, parodomis, instaliacijomis, performansais ir koncertais. Tiesa, festivaliui nedaug trūko tapti pernelyg pretenzingu arba perdėm akademišku, tačiau pagalbos ranką ištiesė paraleliai vykstantis klubinis festivalis “Clubtransmediale”(CTM).
Transmediale – vis dar yra ta vieta, kur privalai būti šaltą žiemos dieną, nes būtent čia kontempliuojama ateitis, suvažiuoja dalyviai ir žurnalistai iš visų pasaulio kampelių. Beje, ypatingai šį renginį myli kaimynai latviai, vykstantys į jį nemažomis delegacijomis, priešakyje su „Skanumezs“ festivalio organizatoriais.
Atidarymo pūgos ir kalbos
Nepaisant aklinai apledėjusių šaligatvių ir antausius skaldančios sniego pūgos atidarymo dieną Berlyne vasario 2 dieną buvo atidarytas festivalis „Transmediale:10“.
Festivalį atidarė įkopęs į n-tąjį dešimtmetį amerikietis Charlemagne Palestine. Menininkas grojo varpais „Daimler-Chrysler“ varpinėjė, esančioje netoli Haus der Kulturen der Welt (HKW) pastato. Kad (garsų) pūgos įspūdis sustiprėtų, prie Charlemagne Palestine vargonų muzikos prisijugnė menininkė Yvette Mattern su lazerių instaliacija „Switch On“. Įvairiaspalviai spinduliai nusidriekė nuo Haus der Kulturen der Welt iki pat Alexander Platz ir Reichstago. Siaučiant pūgai, lazerio spinduliai įgavo aptakią apčiuopiamą formą ir atrodė kaip riebi pavasarinė vaivorykštė. Jie puikiai derėjo su pranašiškai mistiška Charlemagne Palestine muzikine sesija iš varpinės.
Iš atšiauraus, bet teigiamai sukrečiančio atidarymo lauke visi skubėjo atgal į šiltus HKW rūmus. Čia, amžinai meno išalkę žiūrovai laukė gėrimų. Deja, dėl žiūrovų gausos ir entuziazmo gėrimų staliukas akimirksniu buvo tuščias, taigi ir ilgalaikio šventimo Transmediale atidarymas nesulaukė.
Prieš atidarymo performansą HKW didžiojoje salėje liejosi rimtos (ir nelabai) prakalbos bei padėkos. Smagu, kad vokiečiai puikia moka anglų kalbą ir kai kurie jų stengiasi kiek galima daugiau kalbėti angliškai – žurnalistams nebereikia kankintis su ausinėmis.
Festivalio direktorius Stephen Kovats pradėjo festivalį linksmai nusiteikęs. Jis šmaikštavo, jog paradoksali pati festivalio tema ir šūkis „Ateitis dabar!” (FUTURITY NOW!), kurio rėmuose festivalis nagrinėja, kokį tiltą mes galima pasistatyti į geidžiamos ateities modelį. Paradoksali todėl, kad ir kiek diskutuotume apie ateitį, tačiau visko suplanuoti neįmanoma – štai kad ir oro sąlygų Tranmediale negalėjo numatyti. Orai pakeitė festivalio eigą labai prozišku būdu – stipriai vėlavo festivalio atidarymo ceremonija. Stephen Kovats apibrėžė ateitį kaip kultūros fenomeną, kultūros ikoną, kurią mes patiriame dabartiniame laike:
Prieš keturiasdešimt metų pasaulis išgyveno ateities pabaigą, kuomet žmonės nuskrido į Mėnulį. Tuomet iškilo keblus klausimas, “o kas toliau?”. Šiandiena tie daiktai, kurie buvo palikti Mėnulyje, tapo artefaktais. Ateitis – tai ne žirgų lenktybės, kurios vyks kažkur ateityje, bet patys negimę žirgai.
Įdomią nuotaiką į ilgas ir nuobodokas festivalio atidarymo prakalbas įnešė baltaplaukis ilgaamžis profesorius Herbert W. Franke, vienas iš Ars Electronica įkūrėjų:
Mes darome viską, kas įmanoma, kuomet bandome įsivaizduoti ir numatyti ateitį. Ekstrapoliacija – tai vienas iš metodų, ir jisai nėra klaidingas, nes yra pakankamai patikimas, nes mes remiamės praeities stebėjimais ir tendencijomis, todėl teisinga manyti, kad tokiu metodu numatyta ateitis išsipildys. Tačiau visuomet reikia nepamiršti, kad mūsų ateities modelių laukia atsitiktinumai, kurių negalime numatyti.
Programa
Nebijodamas nesibaigiančių prieštaravimų festivalis šiemėt nagrinėjo, kokį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje atlieka interneto evoliucija, globali tinkląveika, open source, ekologiškas dizainas ir mobilios technologijos. Transmediale kvietė menininkus, mokslininkus, medijų aktyvistus, mąstytojus ir vizionierius klausti ne ką ateitis yra paruošusi mums, tačiau, ką jie (ir mes) esame paruošę ateičiai.
Festivalio metu greta konferencijų, filmų peržiūrų, performansų ir kitos veiklos vyko paroda „Future obscura”, nagrinėjančią ateitį per vaizdinio kūrimo prizmę. Parodoje pristatomas ir šiuo metu Niujorke gyvenančio lietuvių menininko, Žilvino Kempino, kūrinys „White Noise“.
Anksčiau teko matyti Kempino darbus, tiek ŠMC, tie ir „Frieze Art Fair“. Kempinas savo kūryboje įvairiais būdais naudojantis magnetinę video juostą, šiame darbe ją panaudoja kaip judančio vaizdo mediją. Žiūrovai įžengia į tamsią erdvę, ir atsiduria priešais didžiulį ekraną, kuriame virpa juodai balti pikseliai, keliantys žiūrovams virpančio ekrano asociacijas. Žemas ūžesys ir plazdėjimo garsas sustiprina pirminį įspūdį. Artėdami ekrano link, žiūrovai supranta, jog judantį ekraną sudaro daugybė horizontaliai ištemptų video juostelių, kurias judina ventiliatorių skleidžiamos oro srovės.
Vienas iš Trasmediale parodos favoritų – britų dueto James Auger ir Ander Zivanovic projektas „Carnivorous Domestic Entertainment Robots“. Projektas pristatė baugokus bet stilingus naminius robotus, kurie valgo maisto likučius, šiukšles ir vabzdžius. Lyginant su kitais parodos eksponatais projektas yra pritaikomas artimoje ateityje. Tai – protingas taikomojo dizaino pavyzdys, įrodantis kad menas, ekologija ir masinė gamyba yra visai netoliese. Robotai ypatingi tuo, kad pašalindami nepageidaujamus aplinkoje objektus (muses ir panašius erzintojus) gamina elektros energiją.
Festivalio metu buvo demonstruojamas Richie Hawtin’s „Making Contakt DVD“. Asmeniškai „Making Contakt“ renginyje neteko sudalyvauti, tačiau daugai raportavo, kad renginys buvo labai kompleksiškas: šeši muzikantai grojanto live, plokštelėmis ir laptopais. Didžiuliai LED ekranai rodė Ali Demirel vaizdus, o fanai iš viso pasaulio siunte trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus tiesiai į ekranus. Kai kam toks komunikacijos srautas atrodė perteklinis, bet tokia „Contakt“ koncepcija puikiai tiko bendrai Transmediale idėjai.
Apdovanojimai
Kaip ir kiekvienais metais Transmediale įteikė apdovanojimus. Viso festivalis gavo 1,500 paraiškų, devynis projektus nominavo apdovanojimams ir tris apdovanojo.
Pagrindinį apdovanojimą gavo kanadietė Michelle Teran su darbu „Buscando al Sr. Goodbar“.
Savo darbuose Michelle Teran analizuoja socialinių ir medijos tinklų sąveiką miesto aplinkoje. Jos projektą sudaro trisluoksnis video filmas, vaizduojantis kelionę per Ispanijos miestą Murcia. Tuo pačiu metu veiksmas vyksta autobuse, Google Earth programoje ir YouTube kanale. Keliautojai autobuse leidžiasi į fizinę kelionę, kurios tikslas – surasti tikrąsias vietas ir realius įvairių YouTube klipų autorius, gyvenančius Murcia mieste. žiūrovų ir kūrėjų susitikimas filmuojamas ir rodomas ekrane kaip ketvirtas sluoksnis. Tokiu būdų projektas sukuria intymų žiūrovo ir YouTube filmukų kūrėjų susitikimą. Tai nuoširdus video darbas, atskleidžiantis žmogiškąjį sluoksnį iš už programinės įrangos ir skaitmeninio turinio užuolaidų.
Sekantis prizas nukeliavo amerikiečiams Aaron Koblin ir Daniel Massey už „Bicycle Built For Two Thousand“ projektą.
Internetinis amerikiečių darbas yra sudarytas iš daugiau kaip 2,000 balso įrašų, surinktų Amazon’s Mechanical Turk pagalba. Darbuotojai klausė trumpos dainos, o vėliau patys dainavo ir įrašinėjo.. Eksperimento rezultatas – tai neatpažįstamai dekonstruota „Daisy Bell“ daina. Čia svarbu pažymėti, kad „Daisy Bell“ yra pirmoji daina, kurią 1962-aisiais sudainavo IBM kompiuteris. Dabar dainą sudainavo žmonių balsai, supinti kompiuterinėmis gijomis.
Vilém Flusser Theory apdovanojimas nukeliavo menininkui-biologui Warren Neidich (us/de) už jo tyrimų projektą „Neuropower“. Menininkas mokėsi medicinos ir biologijos, bet visuomet jautė aistrą fotografijai ir menui. Prieš daugiau nei dešimt metų jis buvo pakviestas į rezidenciją Berlyne, kuri ir nulėmė jo menininko karjeros pasirinkimą.
Daugiau apie Warren Neidich, trumpai apie projektą.
Dar žiūrėkite
Félix Luque Sánchez „Chapter I – The Discovery“
Komentarai