Kelionė – šių metų prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinė tema, dar spaudos konferencijoje pranešė festivalio siela Jurga Stakėnaitė. O keliaujama įvairiai – kertant pusę Europos į Paryžių, iš Prancūzijos į Ispaniją, kuo toliau nuo vyro, kuo arčiau Dievo, galiausiai – per savo vidines žemes.
Festivalį pradėjau Pascalio-Alexo Vincent’o pirmu pilnametražiu filmu „Duoki man ranką“. Kventinas ir Antuanas – du broliai dvyniai – pabėga nuo tėvo ir keliauja į niekada nepažintos motinos laidotuves Ispanijoje. Tokia trajektorija jau savaime prasminga. Keliauja traukinių bėgiais, apleistais laukais, miškais, pasislepia viename iš kažkokių drenažo vamzdžių, sunkvežimių gabenamų ilgą kelią per Prancūziją. Susiriečia jame, kamerai išradingai filmuojant juos it kūdikius motinos įsčiose. Kelionė į pradžią ir kartu pabaigą. Road movie pagal visas žanro taisykles – keliaujama ne tik tikslo link, keliaujama pirmiausia į save. Antuanas pasiduoda nerūpestingiems meilės nuotykiams, Kventinas pradeda suvokti savo homoseksualumą. Galiausiai broliai išsiskiria, o šviesi, saulėta kelionė virsta niūriomis, košmariškomis Antuano, išdavusio brolį (o greičiau pardavusio jį už šimtą eurų nepažįstamajam), klajonėmis. Subtilūs, išpildyti, paliekantys erdvės žiūrovui režisieriaus sprendimai. Neblogas pilno metro debiutas.
Emmanuelio Mouret, atlikusio ir pagrindinį Žano-Žako vaidmenį, komedija „Pamalonink mane“ atsidarė festivalis. Nuoširdžiai salę prajuokinęs filmas man vietomis rodėsi kiek perspaustas ir nuspėjamas. Tiesa, Mouret veido jau niekada nepamiršiu. Prancūzą plevėsą, tiesiog vaikščiojančią nelaimę, per atsitiktinumą kavinėje „pakabinusią“ prezidento dukrą, režisierius įkūnija puikiai. Kažkas tarp Busterio Keatono, Rowano Atkinsono ir Jacques‘o Tati.
Kito filmo „Prancūzė“ pradžia „paruošia“ žiūrovą nelengviems savos pilietybės, tapatumo klausimams bei amžinoms problemoms tarp skirtingų kartų. Sofija, gimusi ir vaikystę praleidusi Prancūzijoje, kartu su tėvais grįžta į gimtąjį Maroką. Čia ji nepritampa, maištauja (Sofija revoliucionierė, kaip ją pavadina vienas draugas), jaučiasi kitokia („prancūze“) ir trokšta vėl ištrūkti atgal. Įpusėjus juosta dramaturgiškai pradeda šlubuoti, pasipila gražūs, bet tuštoki saulės išdegintų marokietiškų laukų vaizdeliai. Pradžia žadėjo daug, bet filmas galiausiai nuvilia.
Visas prancūzų žvaigždynas – Emmanuelle Devos, Chiara Mastroianni, Mathieu Amalric, Olivier Gourmet, Catherine Deneuve, juostoje pasirodantys greičiau kaip atpažįstami veidai, bet ne personažai – ir tuntas mažiau žinomų aktorių linksmai, bet dažniau tiesiog neturėdami ką veikti (vaidinti) malasi komiškoje Bruno Podalydès dramoje „Parko suoliukai“. Lengvas, atpalaiduojantis, o potekstėse suskambantis ir visai rimtai, filmas. Apie mažus gyvenimo malonumus ir nesusipratimus. Apie komiškai apraudamas žmonių artumo stygių. Apie meilę, žinoma. Kad ir kukliai medinei spintelei kaip Deneuve herojės atveju.
Monos Achache „Ežys“ linksmino ir graudino žiūrovus. Neurotiška mama, abejingas tėtis, isteriška sesuo ir tyli namsargė René, kurią pamilsta naujas namo kaimynas japonas – visi papuola į ketinančios nusižudyti vienuolikmetės Palomos rankinės kameros objektyvą. Ne itin optimistiška, tačiau visa istorija, atvirkščiai, papasakota švelniai, jautriai, kiek sentimentalokai. Prancūziška popietinė muilo opera.
Alain Resnais („Žiemos ekranai“ parodė jo kūrybos retrospektyvą) vis dar pokštauja – gal kiek pretenzingai, manieriškai, a la Naujoji banga dar gyva. Kinematografiniai triukai, kadaise atrodę savalaikiai, piktdžiugiškai anarchiški, dabar atrodo kruopščiai išmąstyti, mažiau jaudinantys, nepaveikūs. Ko negali paneigti – tai režisieriaus meilės šiam menui, demonstruojamos ir „Piktžolėse“ – daugiabalsėje kriminalinėje meilės istorijoje. Žodžiai, jog išėjus iš kino salės gali įvykti netikėčiausi dalykai, kurie tavęs paprasčiausiai nestebins, nuskamba beveik metatekstiškai.
Festivalio vinis – Bruno Dumont Lietuvoje! Instinktų valdomus žmones ankstesniuose filmuose rodęs režisierius naujausiame darbe „Hadevičė“ kur kas nuosaikesnis. Atviros provokacijos mažiau. Užtat tie patys atšiaurūs gamtovaizdžiai, neišvaizdūs personažai, formos grynumas. Nėra smurto, sekso scenų dėl to – po seanso susitikime su žiūrovais pasiaiškino Dumont – jog pagrindinė šio filmo herojė yra moteris, Kristaus meilės trokštanti jaunutė būsima vienuolė Selina-Hadevičė. Paklaustas, ar kryžiaus formos gyvatvorė parke, akimirką saulės nutviekstas Hadevičės veidas bei pasirodantis reklaminis užrašas „amžinybė“ prieš jai nusprendžiant susisprogdinti metro tėra atsitiktinumai, Bruno Dumont, pusė lūpų šypsodamasis, atsakė „taip“, juostai gudriai suteikdamas daugiau mistiškumo. Kūrėjas filosofiškai išsisukinėjo nuo atsakymų absurdiškiems žiūrovų klausimams „kokia filmo idėja?“, „ką norėjote tuo parodyti?“, patiems palikdamas laisvę mąstyti, interpretuoti. Kas, kaip man atrodo, kine svarbiausia. Bet argi geriausia įžanga į „Hadevičės“ pasaulį ir apskritai Bruno Dumont kiną netapo prieš seansą jo sumaniai ištarti žodžiai apie Lietuvą – „nustebino šaltis, tačiau oras grynas, taip pat graži, ryški šviesa“.
„Viloje ‚Amalia“ Isabelle Huppert vėl vaidina pianistę. Šį kartą išduotą vyro ir nusprendusią radikaliai pakeisti gyvenimą. Mes žinome, įkūnyti apviltas, nestabilias, bet kartu stoiškas, stiprias moteris Huppert sekasi. Tai žinodamas režisierius Benoît Jacquot kiek rizikuoja viską patikėdamas aktorės talentui. Deja, iš vangaus filmo ritmo negelbėja net Huppert. Juostos literatūriškumas (Pascal Quignard romano ekranizacija) suveikia jos nenaudai.
Baigęs kino operatoriaus studijas, Philippe Van Leeuw nufilmavo pirmąjį Bruno Dumont filmą „Jėzaus gyvenimas“, o vėliau patirties sėmėsi dirbdamas dokumentinių filmų operatoriumi. Tai juntama ir jo režisūriniame debiute „Diena, kai Dievas išvyko“, fiksuojančiame tutsių kilmės moters Žaklinos pastangas išgyventi Ruandos miškuose žiauraus genocido metu. Siužeto beveik nėra, užtat miškas nufilmuotas išties gražiai. Nejučia pradedi mąstyti apie Rojų, iš kurio, deja, išvyko Dievas. Kuomet moteris sutinka besislapstantį sužeistą vyrą, galvoji apie savotišką Ievos ir Adomo istorijos variaciją. Taip pusantros valandos ir praslenka. Svarbus kaip istorinė tiesa, istorinis dokumentas, filmas greičiau daro tik estetiškų vaizdų rinkinio įspūdį. Daugelis mieliau žiūrės Terry George‘o „Hotel Rwanda“, ar ne?
Dažnai su politika susijusios temos – ar tai būtų kariniai neramumai Čilėje Kanų palmės šakelę 1982 m. nuskynusiame filme „Dingęs“ ar diktatūros studija filme „Z“ – bei realistinis, objektyvus stilius Costa-Gavrui užtarnavo politiškai ir socialiai angažuoto režisieriaus statusą. Naujausiame darbe „Rojus Vakaruose“ režisierius pažeria nemažai kritikos savimi patenkintai kapitalistinei Europai. Filmo herojus Elijas nelegaliai vyksta į Paryžių, kelyje sutikdamas įvairaus plauko žmonių, reprezentuojančių šiandieninį Europos veidą – nuo ištaiginguose kurortuose poilsiaujančių patenkintų turtuolių (scena, kuomet į paplūdimį, prie piniguočių kojų, jūra išplauna negyvus pabėgėlių emigrantų kūnus, išties iškalbinga), tolimųjų reisų vairuotojų vokiečių, gamykloje dirbančių nelegalų iki Paryžiuje sutiktų amžinų klajoklių čigonų, benamių, elgetų. Kiekviena situacija, į kurią patenka Elijas, veikia kaip akmuo bate europiečiams, besikratantiems atsakomybės už emigrantus, nedarbą, skurdą etc. Tiesa, visai tai filme pateikiama deklaratyvokai ir kiek prikišamai. Gal todėl pastaraisiais metais Costa-Gavrą vis dažniau priglaudžia Berlinalė.
„Cezariais“ apipilta Martino Provosto „Serafina“ man priminė kitą biografinę juostą, režisieriaus tėvynainio Maurice‘o Pialat „Van Gogą“. Ne tik dėl to, jog abiejų centre – dailininkų istorijos. Filmai panašūs sumanymu pasakoti ne visą kūrėjų gyvenimą nuo gimimo iki mirties (išties atsibodęs biografinių juostų sprendimas), bet koncentruotis į tam tikrą gyvenimo tarpsnį. Be to, abu filmai pasižymi stiliaus asketiškumu, panašus koloritas (nors Pialat filmas kiek šviesesnis): pilka, juoda, balta spalva interjeruose kontrastuoja su pilnais ryškių spalvų Serafinos paveikslais. Tvarkingas, nuoseklus, naratyviškas kinas. Nesu tokio gerbėjas, tačiau festivalio kontekste „Serafina“ buvo atgaiva.
P.S. Nepamačiau „Paryžiaus stogų“ su vienišą senuką vaidinančiu Micheliu Piccoli.
P.P.S. Viliuosi kitų metų festivalyje išvysti Jeano-Luco Godard‘o „Socializmą“.
P.P.P.S. Su iškeliaujančiais „Žiemos ekranai“, tikiuosi, pasitrauks ir žiema.
Komentarai