David Ellis, eksperimentuojantis britų dailininkas, performansų autorius, filmininkas, nemažai laiko praleido nepriklausomoje Lietuvoje. Jo ir Lietuvos nepriklausomybių istorijas ne be ironijos turėtų nagrinėti dokumentinė “Kelionė per Lietuvą”. Filmo premjera kovo 4 dieną įvyks “Skalvijoje” ir “Pasakoje”. “Kelionę per Lietuvą” Lietuvos kino teatruose planuojama rodyti tik savaitę.
David Ellis atsimenu iš jo paskaitos apie Lynchą, kur jis jaudinosi, kad ne visi lietuviai žino ir matė “Ozo šalies burtinininką”. Charizmatiškas ir linksmas. Jo “Kelionę per Lietuvą” režisavo ir užfiksavo operatorius Vaidotas Digimas, apie kurį girdėjau sakant “Jei filmuoji independent filmą, visada gali paskambint Vaidui”. Juos prieš premjerą trumpai ir kalbinu.
David Ellis, idėjos autorius ir keliautojas per Lietuvą
Kaip atsirado filmas “Kelionė per Lietuvą”?
Viskas prasidėjo 2004-ais. Nusprendžiau, kad noriu apibendrinti veiklą Lietuvoje. Čia buvau per daug įklimpęs į skritingiausius savo paties finansuojamus projektus. Taigi, nusprendžiau sukurti “Aplinkelį”. Tai buvo tarsi Wim Wenders filmo “Kelio karalių” pervaidinimas.
Kartu su londoniečiu menininku Simon Tysko keliavau nuo Klaipėdos iki Vilniaus, pakeliui stojome keistuose užkampiuose, nepažymėtuose žemėlapyje. Keliavom su baku, pilnu retų eksperimentinių filmų VHS ir DVD, vežem video žinutę nuo Jono Meko…
Viską įrašėme ir vos grįžę į Vilnių pristatėm savo dokumentuotą kelionę “Skalvijos” kino teatre.
Nuo 2004 iki 2009 sutikau savo dabartinę partnerę, mano pirmo vaiko motiną; dirbau tarp Londono ir Pietų Prancūzijos, “Ryanair” malonėje ir… Tiek daug laiko praleidau rytų Europoje, kad visa tai atrodė kaip galimybė pažinti savo paties kultūrą, atsiriboti nuo Baltijos magnetizmo. Be to, tenka pripažinti, labai daug draugų ir kolegų, su kuriais susipažinau Lietuvoje, persikraustė į Londoną.
Bet artėjant Lietuvos dvidešimtmečiui, pradėjau vėl nagrinėti savo atsiminimus, politiką, Nepriklausomybės sukeltus pokyčius ir t.t. Londone sutikau Živilę (Živilę Gallego, filmo prodiuserę – R.Z.), kuri vis siūlė bendradarbiauti. Ir pagaliau mes tai padarėm.
Šis filmas daug labiau apie mano nepriklausomybę, nei apie Lietuvos.
Kas tau patinka/nepatinka Lietuvoje?
Nesu pratęs dejuoti, kritikuoti, ar lyginti. Atsisakau tai daryti. Bet yra viena išimtis. Kategoriškai, be jokių kompromisų laikau įžeidimu homofobišką “Nepilnamečių Apsaugos” įstatymą. Man visiškai dzin ką apie tai mano Katalikų bažnyčia. Jos nuomonė man neturi reikšmės beveik jokiu klausimu.
Šis įstatymas yra įžeidimas viskam, kas man, kaip nesiteisinančiam, progresyviam humanistui, svarbiausia gyvenime. Nesu pratęs įsižeisti – įsižeidimas man visada atrodo tingių mąstytojų reakcija. Bet neonaciai ir homofobai yra tos išimtys, kurie tikrai mane skaudina.
Reikalui esant verta jiems parodyti keletą Kenneth Anger “Scorpio Rising”. Tai juos suerzina. Ir kodėl ne?
Be to? Dirbtinai kaimietiška, a la pagoniška pasaulėžiūra irgi nervina.
Ar tiki, kad kiekviena tautybė turi savo charakterį? Jei taip, koks lietuvių charakteris?
Žinoma, kiekviena tautybė turi unikalių bruožu, tai neišvengiama. Tai istorijos dalykas, skirtingų istorijų, matomų ir neužrašytų.
Tai slypi detalėse, humoro jausmo niuansuose. Ką kiekviena kultūra laiko esminiu? Pavyzdžiui, kokia kontinentinė Europa būtų be stalo? Atrodo trivialus klausimas. Bet visai ne! Stalas, valgymo aktas aplink stalą Didžiojoje Britanijoje nuo 60’ųjų tapo vis labiau susijęs su viduriniąja klase, o šiaip žmonės ėmė valgyti judėdami, atviroje erdvėje, ne prie stalo… Tai pakeitė santykių dinamiką, bendravimo, dalinimosi sąvokas.
Katalikybė kaip praktika užeina už teologijos ribų, steigia performatyvų, socialinį ritualą. Tai prancūzų, italų kultūros bruožas. Stalas – inkarinė šeimos idėja, pavyzdys. Didžiojoje Britanijoje to nebėra. Viskas. Pasibaigė. Stalo įrankiai? Kas tai???
O kaip Lietuvoje? Man sunku antropologiškai atpažinti tipinius Lietuvos bruožus. Neturiu tiesioginės Lietuvos patirties prieš Nepriklausomybę. Viskas ką žinau pagrįsta šia diena, taip pat lietuvių draugų pasakojimais apie laikus prieš 1989. Galiu klaidingai vertinti “sovietinius”, ar net “rusiškus” bruožus. Pavyzdžiui, seniau dažnai kalbėjau apie “pamatinį uždarumą” – lietuviai man atrodė patologiškai drovūs. Bet ar tai lietuvio bruožas, ar patologijos simptomas, priespaudos paliktas ženklas? Be to, viskas keičiasi.
Jeigu spręsčiau pagal lietuvių televiziją, tai sakyčiau, kad visi tapote hiperaktyviais amerikiečiais. Arba išmokot pozuoti. Kaip ir visi išmokom.
Vienas lietuvis pakomentavo , kad “Kelionės per Lietuvą” plakatas su mano pakeltu nykščiu, bandančiu susitabdyti baikerius – labai britiškas. Negi mano griežta maniera laikyti nykštį atspindi mano istoriją, kultūrą, britiškumą?
Kas žino. Gal tavo skaitytojai.
Treilerio stilius labiau atitinka 90-ųjų Lietuvą nei David Ellis kūrybą…
Vaidotas Digimas, režisierius ir operatorius
Kam kilo filmo idėja ir kaip tapai ne tik jos operatoriumi, bet ir režisieriumi?
Filmo idėjos gimdytojai ir yra Deividas [David Ellis] ir Živilė [Gallego], aš prisijungiau, kai idėją reikėjo paversti vaizdais, ir žodinius įspūdžius supinti į vientisą vizualinį kūrinį. Kadangi jau turėjau šiokia tokią režisūrinę patirtį (kartu su Agne Marcinkevičiūte režisavau dokumentinį filmą “Laiku suspėjome pasikalbėti”), o susipažinus su Deividu radom bendrą kalbą, taip atsitiko, kad aš ši filmą ir režisavau.
Galbūt filmas leido pažvelgti į Lietuvą iš šalies. Kas tau labiausiai patinka ir nepatinka Lietuvoje?
Gyvenant Lietuvoje, niekaip negali pažvelgti į ją iš šalies. Gali tik turėti savo subjektyvų požiūrį. Trupai tariant, didžiuojuosi, kad esu lietuvis, gerbiu savo šalies istoriją, kalbą ir papročius, ir tikiuosi, kad ateities kartos jų nepamirš. Atsakyti kas patinka ar nepatinka Lietuvoje trumpai man neišeis, taigi net nepradėsiu.
Kam bus įdomus filmas “Kelionė per Lietuvą”?
Neesu marketingo specialistas, bet, manau, tiems žiūrovams, kuriems patinka nestereotipinis požiūris į aplink kunkuliuojantį gyvenimą.
Komentarai