Dar prieš pusmetį Damonas Albarnas klausė tūkstantinės minios euforijoje dainuojančios „Tender“, tačiau ir tai jo neįtikino grįžti prie įprasto roko žvaigždės vaidmens. Blur atsikūrimas buvo įamžintas gražioje dokumentikoje „No Distance Left To Run“, tačiau aistroms nurimus grįžtama prie animacinių beždžionėlių projekto, atrodo pastatyto į pirmąjį britpop herojaus kūrybos planą. Ir nors tai jau visai nebepanašu vien į kovą su muzikos industrija ar linksmą edukacinį projektą vaikams, trečiasis Gorillaz albumas „Plastic Beach“ išlieka labai įdomus.
Vis mažiau žmonių pasaulyje tikint lemiama jų rankos įtaka pasauliniam atšilimui ar branduolinio karo galimybe, šį kartą grupės herojai apgyvendinami šiukšlių saloje (tikriausiai toje penkių D.Britanijų dydžio, kuri plaukioja Ramiajame vandenyne), o albumas finansuojamas iš ginklų pardavimų trečiojo pasaulio diktatoriams. Vienas iš veikėjų dar yra pagrobtas žurnalistų, o jį pakeičia robotas. Animacijos kūrėjas Jamie Hewlett jau prieš kuriant „Plastic Beach“ sakė, jog jam labai įkyrėjo piešti tuos pačius personažus ir tas akivaizdu. Bet velniop tai – dabar jie turi Brucą Willisą.
Sumažėjus vizualinei reikšmei, atsigręžta į muziką ir jos įvairovę. Tą rodo kviestinių atlikėjų svitos dydis ir keistumas – nuo Lou Reedo iki Libano Nacionalinio orkestro. Damono Albarno kūrybai pastaruoju metu varijuojant nuo kinietiškų operų iki Massive Attack elektronikos įgarsinimo bene viskas kažkiek atsiliepia ir „Plastic Beach“. Kažin ar prieš 12 metų susikūrus Gorillaz kas tikėjosi, jog kada nors jie skambės kaip narkotikus metę Underworld ištampytame „Glitter Freeze“ arba pažadins soul veteraną ir duos jam lyderio rolę pagrindiniame single.
Hip-hopas čia atrodo tik kaip užsilikęs senas reliktas, dažniausiai gelbėjamas vien puikių Albarno ritmų. Snoop Dogg‘as iš viso tikriausiai užsuko parūkyti žolės į studiją ir netyčia besidalindamas įspūdžiais paspaudė „Record“ mygtuką, o prodiusuojant pagailo tai išmesti, prisiminus ir apie visas atsiveriančias Amerikos rinkas vien dėl jo vardo ant viršelio. „White Flag“ įdomus tiek, kiek rytietišką egzotiką įmanoma suderinti su repavimu, o „Superfast Jellyfish“ sugrįžęs De La Soul jau kiek kartojasi bandydamas išgauti tą patį „Feel Good“ rezultatą.
Į priekį albumą vedantis „Stylo“ yra tiek drąsus, jog net neturi priedainio. Tiesa singlas jau spėjo būti apkaltintas plagijavimu kažkokio aštuoniasdešimtųjų regio muzikanto. Keisčiausia, jog iš to didelio sielvarto jis savąjį apdulkėjusį „originalą“ dabar nusprendė perleisti. Visa kita sukasi apie Kinksišką baroque-pop, perkeltą į elektroninį foną. Prislopusiai užkimęs Albarno vokalas kaip visada liūdnai malonus, o jo kuriami garsai dažnai prasiveržia į energingą dubstep ar japoniškuose multikuose besišaudančių skraidančių lėkščių soundtracką. Tobuliausia harmonija pasiekiama The Good, The Bad & The Queen primenančioje “On Melancholy Hill” ar moderniąja Jeffo Buckley “Hallelujah” versija galinčioje tapti “To Binge”.
Kažin ar kurie rūsio sadomazochizmų Velvet Underground fanai apsidžiaugtų tokiu jų herojaus Lou Reed kūrybos posūkiu – dainuoti apie plastiku įpakuotą greitą maistą apsuptam skudučių garsų. Bet visgi ir Nico, ir Andy Warholas jau senokai iškeliavę anapilin, o ir optimizmas senatvėje dar niekam nepakenkė – „Some Kind Of Nature“ tobuliausias patraukliai suderintų kontrastų albume pavyzdys. O jų čia yra ir daugiau – „Empire Ants“ iš pasyvios baladės įsibėgėja į kosminį elektropop (abi koloboracijos su švedais Little Dragon verčia jais susidomėti); „Pirate Jet“ iš Parklifiško cirko – į vien pučiamuosius toleruojančios socialistinės estrados kakafoniją.
„Plastic Beach“ jungia sunkiai sujungiamus elementus, neprarasdamas konceptualumo ir vientisumo ir galų gale vistiek išlieka vien nerūpestingu pop albumu skirtingais instrumentais įkūnijančiu hipiško boybando dvasią. Net jei tau visiškai nerūpi ekologija, moralas tikrai nebus toks nuobodus kaip Bono karas už taiką, tuo tarpu muzika – bene vertingiausia išklausyti 2010.
http://www.youtube.com/watch?v=RIJICVkbyyM
Stylo
ORE vertina 9 iš 10
Komentarai