Išlenktos Vilniaus erdvės ir paviršiai

Asta Ostrovskaja, dvidešimt vienerių metų VDA studentė, keturis metus „guldė“ popieriuje Vilniaus gatves. Šiandien knyga „Vilnius +37“ jau guli knygynų lentynose, pilna kūrybiškų miesto panoramų, kurių Pilies gatvės atvirukuose nerasi. Iliustracijų autorė, sutikta prie šniokščiančios potvynio upės, mielai pasakojo, kaip jos ranka keitė gatves ir kaip šis darbas pakeitė ją pačią.

Pirma, papasakok apie savo nuveiktus darbus.

Galima kiek paskirstyti mano veiklą, pavyzdžiui, viena yra iliustracijos gatvių tema žurnalui „Pravda“ (vėliau tai ir iliustracijos knygai), kita – dalyvavimas įvairiuose čia-ir-dabar projektuose, taip pat animacijos darbeliai. Šiaip mėgstu judinti darbus, turbūt dėlto, kad mano mama – animatorė, o tėtis – režisierius, veikiausiai per genus persidavė poreikis judančiam vaizdui. Kol kas mano animacija labiau mėgėjiška, nors esu su ja dalyvavusi įvairiuose festivaliuose, renginiuose. Tai man daryti yra tiesiog malonumas.

Vienas iš pastarųjų tavo darbų – iliustracijos knygai „Vilnius +37“. Papasakok apie ją plačiau.

Šis darbas visų pirma užbaigė gana ilgą mano kūrybinio gyvenimo etapą. Vilniaus miesto gatves piešiau keturis metus, kas mėnesį mano darbai papildydavo Jurgos Baltos ir Jurgos Juodos tekstus „Pravdos“ žurnale, rubrikoje „Gatvė“. Po 37 Vilniaus gatvių šį miestą moku beveik atmintinai, labai retai kada randu siurprizą už kampo, bet randu.
Kaip buvo formuojama ši rubrika – pirma piešdavai gatvę, o paskui buvo derinamas tekstas ar atvirkščiai?
Iš pradžių pasirinkdavome gatvę, tinkančią prie žurnalo temos. Tada atsirasdavo tekstas. Kiek buvo bandymų pirmiausia kurti vaizdą, o paskui aprašyti gatvę, visi jie baigdavosi rezultatų nesuderinamumu. Tekstas diktuodavo požiūrio tašką į gatvę, tačiau šie du rubrikos elementai manau buvo lygiaverčiai – bent jau to buvo siekiama.

Gatvių tekstuose nemažai miesto istorijos. Kaip išrinkdavote, kad bus įdomu tiek skaityti, tiek žiūrėti?

Pati gatvė siūlydavo, kad yra įdomu. Kai kuriose matydavai išlikusią istoriją, kuri sufleruodavo, ką fiksuoti popieriuje, kai kurios siūlydavo vaizduoti esamos akimirkos gyvenimą.

Kokias gatves piešti buvo įdomiausia? Gal esi radus kažkokių unikalių, išskirtinių dalykų?

Per keturis metus gatvių buvo daug, bet iki šiol nėra nei vienos nupieštos gatvės, kuri būtų panaši į savo „koleges“. Visose atrasdavau kažką naujo. Tiesa, Rasų rajono gatvės, pavyzdžiui Varšuvos ar Gervėčių, man suteikė stipriausius įspūdžius. Iki šiandien mėsgtu lankytis Rasose, jos neatrastos, „neišdirbtos“, bet turi ką gražaus parodyti.

Kas diktuodavo iliustracijos stilių: stengdavaisi sutalpinti viską, kas įmanoma, ar perspektyviai perteikti svarbiausius akcentus?

Perspektyvinį piešinį naudojau tik vienoje – Turgaus gatvėje, nes joje buvo vienintelis namas. Kaip minėjau, stebėjimo rakursą pasiūlydavo tekstas, atsižvelgdavau, kurie pastati yra aprašyti, ką įdomaus gatvėje galiu stebėti ir taip toliau. Mano, kaip piešėjos, žvilgsnis visada buvo nukreiptas taip, kad galėčiau suderinti baigtą darbą su tekstu.

Kokias technikas naudojai gatvių amžinimui?

Lengviausia man dirbti ant popieriaus. Ir nors dažniausiai naudojau pieštukus, tušinukus ar flomasterius, tačiau teko gatves ir fotografuoti. Vienai iliustracijai kartais prireikdavo 300 nuotraukų, kurios fiksuodavo atskirus pastatų aukštus, jų detales. Vėliau šios keliaudavo į eskizus, kurių irgi buvo nemažai. Eskizuodavau, kol surasdavau geriausią variantą tiek kompozicijos, tiek išdėstymo atžvilgiu. Vėliau, įgavus patirties, žiūrėjimo taškas bei iliustracijos kompozicija atsirasdavo lengviau, gal net savaime. Tai nebuvo tiesiog piešimo įgūdžiai, tiesiog greičiau pamatydavau viziją, kaip turi atrodyti gatvė. Paskui atėjo noras pritaikyti įvairesnes technikas. Bandžiau daryti erdvinius gatvių modelius ar aplikuoti iškarpas, bet labiausiai iliustruoti gatves man tikdavo elementarios grafinės priemonės.

Kaip suprantu, eskiziškai gatvės iliustracijai reikia nemažai kruopštumo.

Taip, nemažai. Nežinau, kaip jos atrodydavo skaitytojams, bet aš, žiūrėdama į savo darbus, tiek atspausdintus, tiek šūsnis eskizų, matydavau kruopščių detalių kompoziciją.

Ar gatvių piešiniai paliko žymę tavo stilistikoje?

Žinoma. Geriausia tai matosi, kai palygini pirmąsias iliustracijas su paskutinėmis gatvėmis. Labiausiai pakeitė erdvinį suvokimą, pavyzdžiui, atsirado noras visą vaizdą išlenkinėti, erdvės suvokimas apskritai tapo kitoks. Piešdama gatvę norėjau pavaizduoti daug objektų, viename darbe sujungdavau tris ar keturias perspektyvas. Dabar bet koks objektas, kurį noriu atvaizduoti, būna ištyrinėjamas iš visų pusių, kartais dėl to pasąmoningai išlenkiu vaizdą.  Be to, dabar dažnai pajuntu, kad nereikia tiek daug eskizuoti natūros, stengiuosi išlaikyti vaizdą daugiau savo galvoje. Gatvių piešimas davė ir tai, kad dėmesys kažką kuriant krypsta tiek į objektą, tiek į jo aplinką.

Koks tavo kūrybos interesų laukas po pirmosios knygos išleidimo?

Na, nenorėčiau apsiriboti vien knygų iliustracija ar jų maketavimu. Šiandien man daug kas yra įdomu, dėl to ir veiklų sritys įvairios. Aišku, jei būtų pasiūlymų vėl piešti iliustracijas knygai, visada už.  Šiuo metu dirbu su keliais projektais – garsine instaliacija, internetine tarpdisciplinine galerija, taip pat tarptautinėmis „Nordic and Baltic Paronamic Interchange“ kūrybinėmis dirbtuvėmis. Pastarosios turbūt arčiausiai mano ligšiolinės veiklos.  Jų metu mišri studentų ir dėstytojų grupė keliauja po Norvegiją, Švediją, Islandiją ir Lietuvą tyrinėdami vietinius scape – nežinau, kaip išversti tiksliai tai į lietuvių kalbą, nes žodžiai panorama ar peizažas mano nuomone per siauri. Projektas baigsis bendra paroda Stokholme. Praėjusią savaitę vyko kūrybinės dirbtuvės Vilniuje bei Neringoje. Jų metu buvau atsipalaidavusi, nes maniau, kad Vilnius manęs nustebinti negali, bet gavau naujų patirčių. Dabar laukiu, į ką tai išvirs.

Ką pamatei naujo?

Įdomiausia, kad negaliu tiksliai įvardinti. Į miestą žiūrėjau ne jo gyventojos akimis, tai turbūt turėjo įtakos.

Kaip skiriasi skandinavų kūrybinis požiūris į erdvę? Kuo jis kitoks nuo lietuvių?

Na, šiame projekte visi dalyviai yra skirtingi, visi tikisi iš erdvės skirtingų potyrių. Užsieniečiams buvo įdomu atvykti į Vilnių, jie niekada nesilankė šioje Europos dalyje Jų dėmesį patraukė sovietinė architektūra, susidomėjimas ja pranoko susidomėjimą senamiesčiu. Vilniaus miegamieji rajonai jiems buvo nauja patirtis. Bet didelių raiškos skirtumų nėra. Kaip mažai kuo skiriasi ir kūrybinis mentalitetas, mąstymo būdas. Pagrindinis dalykas, kuris skirsto šio projekto dalyvius, yra idėjų daugiapusiškumas. Šiuo atžvilgiu kiekvienas projekto dalyvis yra vis kitoks.

Į kokią parodą (ne Stokholme) pakviestum skaitytojus?

Į parodą „Vaistinė“, buvusioje poliklinikoje Gedimino prospekte, kuri bus negalerinė ir pilna jaunųjų talentų. 