Skandinavas Hans Peter Lindstrom jau senokai figuruoja šiauriečių elektronikos scenoje, bandydamas įvilkti disco skambesį į modernų rūbą. Tiesa, tuo vyrukas toli gražu neapsiriboja. Jis renkasi ilgas epines kompozicijas, kupinas kraut/space/italo/electro ir panašaus vintažo.
Lindstrom niekada nesismulkino su kūrinių trukme ar listener friendly attitude. Jo epai nostalgiška monotonija puikiai atkurdavo kosmines 70ųjų garso nuotaikas ar italo disco retro glamūrą. Hipotizuojantys kūriniai suskamba tarsi savotiška muzikos istorija, vedanti per kelis skirtingus laikmečius. Visgi, tai niekada per daug nenutolsta modernios elektronikos estetikos bei skamba novatoriškai. Lindstrom sugeba žaisti senoviniais sąskambiais, bet išlieka modernus.
Real Life is No Cool yra tarsi viso šio gėrio adaptacija šokių aikštelėms. Taip, tai – tikras, nesumeluotas disco pačia geriausia to žodžio prasme. Kosminiai sąskambiai keičiami diskotekų rutulio spinduliavimu ir Hercules and Love Affair pagaliau susiranda sau pusbrolį. Tik jei pirmieji labiau linko į 70’s funky grūvą ir pučiamuosius, Lindstrom pasirenka intymesnį disco variantą, sublizgantį aksomu, vasaros saule bei (new) romantišku subtilumu. 10-15 min. trukmės kompozicijų čia nebėra, bet, prarasdamas dalį komplikuotumo, įrašas neįkliūna į banalumo ar primityvumo pinkles. Atvirkščiai, daugiasluoksniai numeriai atskleidzia savo grožį su kiekvienu perklausymu, o labiau eksperimentiniai intarpai primena Lindstrom meilę prog dalykėliams ir grupei Genesis.
Nenuostabu, jog jo įprastą kolaborantą Prins Thomas čia pakeičia vokalistė Christabelle, įpusdama albumui stipraus moteriškumo bei jėgos. Jos energingas bei gilus vokalas suskamba tarsi albumą vienijanti jėga, prisiderinanti prie skirtingų Lindstrom muzikinių eksperimentų. “Looking For What” ji itikinamai pareiškia: girl, take off your shoes and feel free, kas, iš esmės, galėtų būti savotiška instrukcija albumo klausymui. Feel good cinkelis ir nostalgija nepaleidžia nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau tai nėra vienareikšmiškas rakursas į praeitį. Greičiau reinterpretacija, suskambanti moderniai bei novatoriskai. Tai ne istorijos vadovėlis, o greičiau iš mados neišeinantis vintažinis suvenyras.
Kiekvienas potencialus hitas čia tarsi balansuoja tarp paprastumo ir eklektikos, naivumo ir gilumo. Štai „Baby Can‘t Stop“ skamba tarsi pabėgęs iš Roisin Murphy albumo, “Let it Happen” suskamba sintetiniais clashais, “Music in My Mind” sublizga pačiomis ryškiausiomis disco šviesomis. Nepaisant to, albumas turi ir nemažai intravertiškumo bei subtilumo. Geriausia pagal jį šokti dviese. Šokių aikštelių kvaituliu dabartine prasme čia tikrai nekvepia. Viskas išplaukia gražia garsų visuma, dar kartą užtvirtinančia naujas tendencijas bei senas madas.
Gražu.
Komentarai