Festivalis baigėsi absurdiškomis varžybomis, kuri antraštė bus kvailiausia. Auksinis lokys už geriausia filmą atiteko Bal/Honey/Medus (rež. Setih Kaplanoglu). Vokietijos laikraščiai nesnaudė ir tuoj pat prilipino straipsniams komiškus pavadinimus, tokius kaip „Mit Honig fängt man Bären“ (lt. Pagausi mešką su medum) ir „Der Bär geht an den Honig“ (Meška pati ateis pas medų). Und so weiter…
Filmas-laimėtojas tai paskutinis Setih Kaplanoglu Yusuf trilogijos filmas „Medus“. Ankstesnieji šios trilogijos filmai – „Süt“ (lt. Pienas, 2008) ir Yumurta (lt. Kiaušinis, 2007).
Yusuf – vienturtis gyvenantis su savo tėvais izoliuotoje kalnų vietovėje. Belydinčiam tėvą į darbą berniukui, miškas tampa paslapčių ir nuotykių vieta. Jis susižavėjęs stebi savo bitininką tėvą Yakup, kabinantį specialiai padarytus avilius medžių viršūnėse.
Pirmaisiais metais mokykloje Yusufui nesiseka skaityti prieš klasę, klasiokai iš jo juokiasi. Jo baimės itin sustiprėja, kai tėvui tenka iškeliauti į tolimą mišką atlikti rizikingos užduoties. Tėvas vis negrįžta, mama kasdien darosi liūdnesnė, tad Yusufas nusprendžia išeiti į mišką pats ir susirasti tėvą. Medus šiame filme iliustruoja plika akimi nematomą ryšį tarp tėvo ir sūnaus. Šiame filme puikiai atskleidžiami nuosavame pasaulyje gyvenančio Yusufo dvasinės pusiausvyros pokyčiai, įvykę tėvui dingus. Retai tenka pamatyti tokią subtilią vaikišką vaidybą, kaip Bora Alto, kuris filme vaidina Ysufą.
http://www.youtube.com/watch?v=jQApX6HezMU
Sidabrinis lokys – pagrindinis Žiuri prizas ir Alfredo Bauerio apdovanojimas buvo įteikti rumunų filmui „Jei noriu švilpauti, tai švilpauju“ (rum. Eu cand vreau sa fluier, fluier). Šis filmas pasakoja apie jaunąjį Silviu šiuo metu gyvenant nepilnamečių kolonijoje. Mūsų pažinties metu, čia jam likę penkios dienos. Silviu kolonijoje ramiai praleido ketverius metus, tačiau šiuo dabar yra sujaudintas savo dingusios motinos netikėto grįžimo. Šioji nusiteikusi pasiimti jo jaunesnįjį brolį ir išsivežti su savimi į Italiją. Kuo toliau, tuo labiau Silviu nerimauja, kol galiausiai ima panikuoti. George Pistereanu puikiai įkūnija pagrindinį veikėją: jo eisena, kalbos būdas primena visus Rytų Europos treninguotus gangsterius.
„Jei noriu švilpaut, tai švilpauju“ išsamiai neaiškina Silviu praeities, tačiau atskleidžia baimes ir giliai paslėptas stiprias emocijas. Mąstau apie Silviu ir kitus vaikinus, kurie priversti gyventi atlikdami treninguoto vaikino rolę. Norėčiau, kad vieną dieną jie išsilaisvintų nuo taip vadinamo „vyriškumo“ ir galėtų gyventi visuomenėje, kurioje nebūtų jokių suvaržymų reikšti savo emocijas.
Tokios stilistikos filmas greičiausiai nebus platinamas ir rodomas ne festivaliuose, mat ne sinefilams bus sunku vartoti vaizdų mikstūrą sukurtą iš rankomis laikomos kameros ir ilgų statiškų kadrų.
http://www.youtube.com/watch?v=45JLgI0ious
Alexei Popogrebsky filmas „Kaip praleidau šią vasarą“ (ru. Как я провёл этим летом) gavo du Sidabrinius Lokius. Veiksmas vyksta toli šiaurėje, vienoje Arkties vandenyno saloje. Vieninteliai šios salos gyventojai tai patyręs sinoptikas Sergejus ir ką tik baigęs vidurinę Pavelas. Pagrindinė judviejų užduotis – siųsti meteorologinę informaciją iš tyrimų stoties. Izoliuotoje saloje vienintelis komunikacijos būdas yra radijo bangos, tačiau ne už ilgo vyrų pasiimti į žemyną atvyks laivas. Netikėtai Pavelas gauna žinutę, kurios negali išduoti Sergejui.
Žiūrėdamas šį filmą, jaučiau, kad jis niekuomet nesibaigs, turbūt panašiai jautėsi ir Sergejus su Pavelu ilgas dienas ir savaites leisdami saloje.
Mano nuomone filmas trunka pernelyg ilgai, tačiau tiek žiuri, tiek kritikams jis patiko. Grigori Dobrygin ir Sergei Puskepalis pasidalino Sidabrinį lokį už geriausią vaidybą. Jie abu pasirodė tikrai gerai, bet nesakyčiau, kad ypatingai. Labiau užtarnautą Sidabrinį lokį už Išskirtinius meninius pasiekimus kameros kategorijoje gavo Pavel Kostomarov, kuris puikiai įamžino Arktikos gamtą, o juk ir pati gamta ten užimanti kvapą.
Berlinalės žiuri vadovaujama vokiečių kino kūrėjo ir ikonos Werner Herzog apdovanojo filmus, kuriuos visus galima priskirti arthouse kategorijai. Arčiausiai prie komercinio kino pasirodė beesąs Roman Polanski, čia pristatęs filmą „Rašytojas“ (angl. – The Ghost Writer. Anglų kalbos žodis ghostwriter reiškia rašytoją rašanti kito asmens vardu, pavyzdžiui, rašantį įžymybių ar politikų autobiografijas ar pan., red. past). Polanski iš Berlinalės parsivežė Sidabrinį lokį geriausiam režisieriui. „Rašytojas“ – klasikinis trileris, primenantis tiek ankstesnius Polanskio filmus, tačiau turintis ir nemažą dozę hičkokiškos įtampos. Tai filmas apie buvusį Didžiosios Britanijos premjerą (akt. Pierce Brosnan) bebaigiantį savo memuarų knygą. Eks-premjerui prireikia profesionalaus rašytojo paslaugų (akt. Ewan McGreggor), kad memuarai taptų idomesniais. Pradėjęs darbą Ewano McGreggor herojus sužino paslaptį ir įkliūva moralinėn dilemon, atskleisti ją ar ne. „Rašytojas“ – gerai suvaidintas, puikiai sukomponuotas trileris, o jo kūrėjas tikrai vertas Geriausio režisieriaus apdovanojimo.
Kaip jau buvo žadėta ankstesniame straipsnyje, privalau jums papasakoti apžvalgininkų nuomones apie Barto „Rytų dreifą“. Didžioji dalis kritikų pritarė nuomonei, kad bartas žengė žingsnį meinstrymo link. Jų balsuose buvo girdėti nusivylimo gaidos, bet, mano nuomone, nieko blogo kurti žanrinį kiną. Viskas priklauso nuo to, kaip filmas padarytas. „Rytų dreifas“ – vargina savo stambiais planais, bet apskritai šis filmas yra geras trileris. Tačiau tikiuosi, kad kitame filme Bartas nebeskirs sau pagrindinio vaidmens, nes jau šiame parodė savo puikius įgūdžius. „The Hollywood Reporter“ kino kritikas Neil Young keikė Bartą už narciziškumą. Young rašė:
„Scenarijus, kuriame jis (Bartas, – aut. past) yra geidžiamas dviejų pritrenkiančių mažulių, daugeliui gali pasirodyti narcizišku. Kaip ir sprendimas parodyti save didžiuliu kiekiu stambių planų ir pademonstruoti savo kietą kūniškumą atvirose scenose, kuriose telieka kontempliuoti jo gerai išsilaikiusius sėdmenis“.
Narciziška ar ne, pamatyti Barto sėdmenis visgi siurprizas. Nepasakyčiau, kad būtent tai padarė filmą geresniu, tačiau toks kūniškumas buvo puikus kontrastas moteriškai filmo nuogybei, kuri jau svyravo ant kontraversiškumo ribos. Tačiau grįžkime prie Neil Young ataskaitos, išvadose jis sako: „Apskritai, „ Rytų dreifas“ įtikinantis ir įtraukiantis filmas.“
Negaliu su juo nesutikti.
Komentarai