NO THEATRE – tai teatro judėjimas, su kuriuo galima susidurti kasdien. Jie vykdo flashmobin‘es akcijas, kuria spektaklius. Jiems nesvetimi išbandymai – ėjimas esant minus 12 laipsnių šalčio automagistrale ar akcijų vykdymas pramogų centruose. Kas juos skatina ieškoti kitokių saviraiškos formų ir kuo jie nustebins ateityje – visa tai pokalbyje su Vidu Bareikiu.
Kodėl ir kaip atsiradote?
Baigę LMTA studijas, nusprendėme likti kartu kaip aktorių kursas ir užsiimti, tuo ką geriausiai išmanom ir kur dar norim tobulėti – tai teatras. Taip pat nesinorėjo eiti jau pramintais takais, dėl to stengiamės ieškoti vis kažko naujo – šviežio požiūrio, išraiškos priemonių.
Tarp ko dėtumėte lygybės ženklą su NO THEATRE?
Jei yra tik du žodžiai, no ir theatre, tai padėti belieka per vidurį – NO = THEATRE.
Kai kam nors yra sakoma ne, tada ir gimsta menas, teatras, muzika. Nuo senų gerų laikų taip buvo ir yra. Menas visada yra opozicija. Opozicija masinei kultūrai, vartojimui, valdžiai. Teatras šiuo metu dažnai girdi – NE! Mūsų teatras dėl to ir vyksta, nes tai „NE TEATRAS“.
Šioje veikloje dalyvauja devyni žmonės. Kas Jus vienija?
Vienija penki metai praleisti kartu diena dienon, bendri siekiai, interesai bei tikėjimas.
Ar turite NO THEATRE lyderį?
J.Španskis.
Koks buvo pirmasis Jūsų pasirodymas?
Pirmasis pasirodymas buvo ne teatrinėje erdvėje, iš kurios švelniai tariant buvom išprašyti. Pajutom, kad einam tinkama linkme. Pirmasis „NE“ buvo ištartas.
Kokia žmonių reakcija į „flashmob`inius“ pasirodymus?
Žmonių reakcija labai įvairi, smagu, kad ji vienareikšmiškai visada yra – vieni keikia, kiti labai džiaugiasi, treti nori prisijungti ir t.t. Labai jaučiamas žmonių noras atsijungti nuo rutinos ir pabėgti bent trumpam į kažką nesuprantamą ir nepažįstamą.
„Akropolis“ nepriėmė svetingai. Koks gi buvo tas pasirodymas, kad sulaukė tokios reakcijos?
Ne pasirodyme buvo esmė, tiesiog susikūrė labai elementari situacija – grupelė žmonių pateko į milžinišką mechanizmą, veikiantį monotoniškai ir tik pagal jo taisykles, kuriame masė žmonių tarsi keliaujantys konvejeriu žmonės, tad kai tarp tų krumpliaračių atsiranda akmenukas, mašina stringa ir tai nepatinka mašinistams, tada akmenukus ir išvaro. Paprasta. Bet buvo smagu, kai apsauga nebeįleido mūsų net į mašinų aikštelę, totali deportacija iš „Akropolio“ šalies.
Kurį NO THEATRE pasirodymą išskirtumėte?
Išskirčiau spektaklį „NO CONCERT“ Kaune, „Lėlių teatre“. Publika mus priėmė labai šiltai ir spektaklis pavyko gana neblogai. Laukiame kelionės atgal. Taip pat išskirčiau akciją „Kelionė į Kauną pėsčiomis“. Tai buvo gana sadomazochistiška – minus 12 laipsnių šalčio ir grupelė keistų žmonių automagistralėje.
Kokias emocijas, patirtį suteikia ši veikla?
Pirmiausia tai gera patirtis mums kaip aktoriams, nes gatvėje laukia kur kas ekstremalesnės sąlygos nei teatre, kur kaip grupė turime veikti labai susiklausę, o tai būtina šios specialybės žmonėms. Taip pat ši patirtis yra ir socialinė – susiduriame su paprastais žmonėmis, kurie galbūt niekada net neužeitų į teatrą. Smagu, kai teatras ateina pas juos.
Kaip manote ar krizė padeda kultūrai, įkvepia žmones ieškoti įvairesnių savęs realizavimo formų ar kaip tik kėsinasi ją uždusinti?
Ji kėsinasi, netgi sakyčiau per daug atvirai, kartais darosi baisu ir absurdiška, kad kažkas taip to trokšta, o juk ne be reikalo sakoma, nori sužlugdyti šalį – pradėk nuo kultūros. Bet kartu žinoma tai yra ir pagrindas atsirasti opozicijai, kuri gali „gimti“ tik esant kritinėms sąlygoms. Juk kai kažkas yra negerai, tai verčia ieškoti naujovių, bet mano nuomone, verčiau jau turėtume žmoniškas sąlygas kurti nei bandytume su minimaliais biudžetais spausti maksimalius pasiekimus – kartais tai tampa per sunku ir žmonės tiesiog meta, tą idealizmą, tikėjimą ir atsisveikina su kūryba.
Ko labiausiai trūksta statistiniam Lietuvos gyventojui, nors kiek besidominčiam kultūros virsmais?
Pirmiausia manau, kad šiuo metu trūksta elementariausios savikritikos pačiai publikai. Turiu omenyje, kad būtent tas statistinis Lietuvos gyventojas ir turėtų būti tuo cenzorium, kuris pasako. kuris spektaklis, koncertas ar paroda yra gera, o kuri ne, nesakau, kad ta nuomonė bus teisinga, bet tai jau bus nuomonė. O dabar to labai trūksta, kad ir ką pamatytų žmonės, jie šiuo metu tiesiog paploja ir tiek, ryžtingumo klausimas. Plojama ir šedevrams ir absurdams. Ir taip susidaro didelis balastas abejotinos kokybės produkcijos, nes šiaip mūsų kultūra yra aukšto lygio, mes turime net kelis vienu metu produktyviai kuriančius teatro režisierius kurie yra grandai, pasaulio mastu. Tuo pasigirti negali daugelis šalių. Tiesiog kartais pritrūksta pačios publikos nuomonių ir pozicijų, kad ji nebūtų tik pasyvi stebėtoja, bet ir aukšto lygio reikalaujanti vertintoja. Tada ir kūrėjams atsirastų paskata labiau pasistengti. Ko dabar dažnai trūksta.
Kuo nustebinsite artimiausiu metu?
Artimiausiu metu planuojame tęsti „No theatre“ „užteatrinę“ veiklą, akcijomis gatvėse. Taip pat keliaujame su spektakliu „No concert“ bei planuojame pradėti naujo spektaklio repeticijas, kurio premjera numatyta rudenį.
Komentarai