aka Jewellery – tai talentingų lietuvių menininkių Mantės Maskoliūnaitės ir Aušros Bankauskaitės duetas. Apie savo kuriamus juvelyrikos dirbinius, įkvėpimo paieškas ir ateities planus merginos pasakoja tiesiai iš Niujorko.
Pirmiausia, papasakokite apie save. Kaip pradėjote dirbti kartu ir kada tai buvo?
Aušra: Viskas prasidėjo, kai dar mokėmės akademijoje. Tai buvo prieš… Labai daug metų.
Mantė: Ne tiek ir daug, prieš kokius… Dvejus?
Aušra: Kur jau dvejus? Tikrai daigiau, na bet tikslios datos nėra. Prieš trjeus arba ketverius.
Studijavote juvelyriką?
Aušra: Taip, Vilniaus Dailės Akademijoje mokėmės juvelyrikos. Susitikome ne iškart, o kai buvome trečiakursės. Bet iš karto pradėjome dirbti kartu.
Mantė: Vėliau, kai baigėme mokslus, Vilniuje įrengėme studiją – dirbtuves, ir porą metų tęsėme darbą ten.
Savo juvelyrikos darbams naudojate daugybę įvairių priemonių, pradedant guminukais ir baigiant šviečiančiomis lemputemis. Labai įdomu, kaip atsiranda tokios idejos, kas joms įkvėpia?
Aušra: Na, iš galvos, iš aplinkos… Tiesiog pamatai kokį nors dalyką, nebūtinai susijusį su juvelyrika, ir iš karto pradedi mąstyti, kaip tu tai galėtumei panaudoti papuošale, arba įžvelgi jame gerą idėją ir pabandai ją įgyvendinti.
Mantė: Iš aplinkos, turbūt, daugiausiai visos idėjos ateina, iš bet kur: tai gali būti reklama, lapelis, kaip tu pati sakei, lemputės, ar dar kas nors . Kas bebūtų, visa tai tu perleidi per save.
O koks jūsų santykis su muzika? Kokios klausotės?
Aušra: Tai priklauso nuo vietos, nuotaikos, nuo visko! Is tikrųjų, pirmiausia, kadangi gyvenome vienuolyne, su daugybe muzikantų, tai labai didelę įtaką darė aplinka.
Mantė: Muzika labai įkvepia. Pavyzdžiui, tam, ką mes darome, puikiai tinka minimal. Kartais netgi kyla idėjos nuo muzikos. Ateityje planuojamas vienas projektas su muzikantais, bet dabar neatskleisime nieko! Man atrodo, kiekvienam kūrėjui muzika yra įkvėpimo šaltinis, tai, kas truputėlį formuoja mąstymą. Taigi, muzikos klausomės, ne tik sėdime ir dirbame.
Kalbant apie kitus menininkus, ar yra tokių, kuriais žavitės, kurie jus įkvepia ir tampa savotišku pavyzdžiu?
Aušra: Taip, yra juvelyrų, kurių darbai pripažinti visame pasaulyje. Tačiau, nežinau, kaip daro kiti, bet mes visada stengiamės per daug į kitų darbus nežiūrėti, nes tai, nori ar nenori, gali pereit per tave. Tada gali netyčia atsirasti tų svetimų elementų tavo kūrinyje.
Mantė: Vengiame to tiesiog tam, kad nesikartotų idėjos, o šiaip tai yra žmonių, kurie mums yra tikri pavyzdžiai. Kai kurių netgi stilistika yra visai kitokia, negu mūsų, bet tiesiog jauti, kad tau patinka žmogaus darbas ar idėja.
Aušra: Juvelyrika – tai ne vien aksesuarai. Žmonės sako, kad juvelyrai – amatininkai, papuošalų kūrėjai. Tačiau mes bandome tai paversti meno išraiška, kad per papuošalus galima būtų perteikti konceptualias idėjas bei mintis. Juvelyrika – tai meno forma.
Kuriate savo papuošalus žmonėms nešioti, ar tam, kad jie keliautų po parodas?
Aušra: Stengiamės daryti taip, kad žmogus galėtų darbus ir nešioti, kad tai būtų patogu… Pavyzdžiui, papuošalai su „Haribo“ – tai visiškai paprasti dalykėliai, bet ir jie turi cinkelį, kad žmonėms būtų malonu. Nors, kai kurie kiti kūriniai iš tiesų yra tik parodiniai.
Mantė: Jie yra mažiau nešiojami, o kartais nenešiojami išvis. Žmonės pažiūri nuotraukose, kaip tai yra gražu, bet dažniausiai neišdrįsta jų užsidėti.
Kas jums yra juvelyrika: mėgstamas hobis, ar tai, iš ko jūs gyvenate?
Aušra: Mes tuo gyvename. Tiesiog tik tuo ir užsiimame!
Mantė: Negalima tai vadinti tik hobiu, nes mes nuosekliai einame ta linkme nuo to laiko, kai pradėjome dirbti kartu..
Ką manote apie kitus Lietuvos juvelyrus, ką galėtumėte išskirti?
Aušra: Nenorėčiau nieko išskyrinėti, nes jų yra per mažai. Jeigu būtų daugiau, tai galima būtų, o dabar tiesiog gali kas nors įsižeisti, Visų paminėti irgi negalime.
Mantė: Be to, mes, kaip jau sakėme, nesivadovaujame kitų darbais, ir netgi jei netyčia gaunasi sukurti stilistiškai panašų darbą ar darbo elementą, dažniausiai pradedame viską iš naujo. Kad nesikartotų.
Dar nežinodama, kad esate ne Lietuvoje, norėjau paprašyti parodyti, kaip ir kur jūs dirbate. Kadangi dabar jos negalėsiu pamatyti, ar galėtumėte aprašyti man savo darbo vietą? Ar jums visada reikia specifinės aplinkos, gal galėtute kurti?
Mantė: Kad galėtumei normaliai dirbti, reikia labai daug instrumentų. Ir pakankamai daug. O daugiau tai nieko nereikia, nebent ventiliacijos. Buvome įsikūrusios Jokūbo vienuolyne kur ir visi kiti Vilniaus menininkai, bet, kaip matai, pasikeitė situacija.
Kodėl gi jūs išvykote į Niujorką? Kuo ten užsiimate?
Aušra: Dabar geriame kavą, atostogaujame Kaip minėjome, įkvėpimas ateina iš aplinkos, o pagal mūsų stilistiką tikrai kaimo trobelę reikėtų važiuoti. Todėl ir nusprendėme pabūti kai kurį laiką čia.
Mantė: Norėjome pažiūrėti, ką kiti menininkai, nebūtinai juvelyrai, daro, pakeisti aplinką tam kad būtų daugiau idėjų ir kad galėtumėm daugiau išleisti per savo kalvelį.
Tai ar planuojate grįžti atgal?
Na, planuojame (juokiasi)
Puiku! Taigi, pabaigai, papasakokite man apie savo ateities planus. Ką planuojate nuveikti Niujorke, ir vėliau, grįžusios į Lietuvą?
Dabar nuo nieko nepriklausome, tai galime atostogauti, kiek norime!
Planuojame dirbti toliau. Grįšime, kursime, dalyvausime parodose. Parodoms reikėtų skirti daugiau dėmesio, nes iki šiol buvome padariusios tik vieną asmeninė parodą, ir nelabai spėdavome dalyvauti kitose.
Dalyvavimas parodose užima daug laiko, be to, turi sėdėti ir kurti grynai parodoms o ne tam, kad pragyventumei. Tai tokie ir planai, po truputėlį judame, su naujomis idėjomis su naujomis mintimis, yra projektų, kuriuos norėtumėme įgyvendinti, bet ne viskas greit pasidaro.
Komentarai