Joks miestelis neturi vilčių, kad jo pavadinimą skanduos minios metalistų ir urlaganų kartu perkrautose koncertų salėse. Nebent to miestelio gyventojai jau išmirę…
Įsivaizduokite tarkim Pirčiupių fanų klubą veikiantį Vokietijoje arba Berlyne vykstantį Pirčiupių roko grupės koncertą į kurį nepatenka visi norintys. Tačiau subombarduoto miestelio vardu pasivadinusi grupė Rammstein yra būtent toks fenomenas. 1 km virtinė autobusų ir sunkvežimių vos išsiteko prie Siemens arenos, eilės mašinų aplinkui, eilės žmonių prie įėjimų, tualetų, marškinėlių ir plakatų, jau nekalbant apie alaus ir rankų jūras…
Man koncertas prasidėjo nuo organizatorių nesugebėjimo įsileisti žurnalistų. Fotografė taip ir liko už durų (griežtieji Rammstein davė tik 9 lipdukus su baltu pudeliuku!), bet turėjo progą aplankyti kitą, labiau trokštamą koncertą tą vakarą.
Na o aš, per visą apšildančios grupės Combichrist pasirodymą aiškinausi kaip ten kas, apsuptas vokiškai kalbančio senstelėjusio personalo. Combichrist iš tolo skambėjo kaip Rammstein kopija, o pagaliau patekęs į salę pamačiau jau tuščią sceną. Apšildanti grupė grojo sustatyti priešais scenos užuolaidas, tarsi teatre prieš užtrauktą uždangą.
Žmonės laukė spektaklio pradžios, vaikščiojo pasipildyt alaus ir fotografavosi mobiliais telefonais tema „aš buvau Rammstein koncerte ir moku padaryt va tokį veidą“. Kiti skubėjo įsiamžinimui pirkti marškinėlius, kurių tikrai buvo nemažas pasirinkimas. Buvo ir plakatų-tapetų po 100 lt, kuriais gali pasipuošti namus ir gyventi su Rammstein visą likusį gyvenimą.
Tamsa, kurią paįvairina laukiančios mobiliakų švieselės, metalistai, taksistai (mane atvežęs irgi norėjo į koncertą), „ribiatos“ ir kiti paprasti ir neprasti susirinkusieji laukia kada prasidės grandiozinis šou.
Ir štai kertasi sau kelią gitaristai, krenta luženos ir pasirodo šviesa. Vokalistas Till Lindemann sau kelią išsipjauna suvirinimo aparatu, pirmieji sprogimai ir prasideda industriniai šokiai tanz metal stiliuje. Vokalistui iš burnos šviečia vidinis „karštis“, leidžiasi gigantiški prožektoriai – visa tai žada dar daugiau vaizdų, dėl kurių daugelis eina pasižiūrėti gyvų Rammstein.
Reikia paminėti kad prožektoriai tikrai buvo makabriškai dideli ir jų daug. Pradžioj atrodė kad jie tebuvo sukonstruoti tik dėl kelių papildomų furų trūkstamų iki 1 km furų eilės, bet vėliau jie tikrai veikė, kraipaliojosi, taip sukurdami gamyklos (o gal fermos?) atmosferą. Dekoracijos pateisino Rammstein stilistiką, įėjimas iš kurio išeidavo muzikantai virsdavo tai kalnu tai požemiu, liepsnos spjaudė ir iš apačios, ir iš viršaus ir su firminėm Rammsteinų kaukėm iš burnų ir net iš gigantiškų sparnų per paskutinį bisą. Nors sėdėjau maždaug per vidurį salės, po koncerto jaučiausi labiau įdegęs nei nuo pavasarinės Lietuvos saulės.
Kitas nuo teatro neatsiejamas siužetas buvo klavišininko ir vokalisto „nesutarimas“ virstantis pasistumdymais, o vėliau ir mini vaidinimu kuomet klavišininkas raumeningojo Till buvo parverstas į metalinę vonią, o tada iš didžiulio aukščio aplietas fejerverkais krintančiais iš bidono. Specialiai tam pasikėlimui Till‘ui sukonstruotas liftas iškeliantis jį apie 10 m virš grindų. Po tokios procedūros klavišininkas iš vonios išlipo žėrinčiu kostiumu, labai primenančiu InCulto Eurovizinius triusikus.
Žėrintysis klavišininkas ir toliau spindėjo originalumu prie kliapo eidamas bėgančiu takeliu ir galiausiai išplaukdamas pripučiama valtimi pasiplaukioti rankų minioje. Po kiekvieno tokio spektakliuko Till rankų gestais kviesdavo įvertinti jų kūrybiškumą ir publika visa garsiau dėkojo ir smarkiau šėlo.
Minia, sporto sirgalių fanų pripratimu, sinchroniškai plojo ir skandavo „Rammstein!” ir toliau buvo erotizuojama Rammstein vyriškų kerų. Viską vainikavo dainos „Pussy“ kulminacija, kuomet Till užsėdo gigantišką patranką, kuri važiavo ir spjaudė į žiūrovus ne kažką organiško ir tikiuosi ne nuodingo…
Taip buvo pristatytas jų albumas „Liebe ist fur alle da“ (liet.- meilė yra skirta visiems). Publikai patiko, patiko ir Till‘ui. Jis net porą kartų lietuviškai ištarė „labai ačiū“ ir tai buvo bene vieninteliai pabendravimai su gerbėjais.
Po dviejų bisų tikriausiai visi gavo pakankamai meilės ir patraukė į koridorius. Ir čia susidarė visa gerbėjų jūra, pakėlusi ir nunešusi mane (tik be valtelės) iki išėjimo. Tokio pavežėjimo dar nebuvau patyręs ir tikiuosi niekas negrįžo sutryptas.
Na, o kaip muzika? Garso buvo pakankamai, kelnės kilnojosi.
O grojimas? Kažkaip atbarškino. Kaip kažkas apie garso aparatūrą yra pasakęs, kad bet kurios kolonėlės gali pagroti Rammstein, bet kai kurios iš jų groja „Rammstein“ uždėjus bet ką, net ir Mocartą…
Kviečiu dar kartą paklausyti vieną melodingiausių jų dainų, skirtą saulei ir… snieguolei.
http://www.youtube.com/watch?v=NXqEMuXGK08
Daugiau iš Rammstein:
www.rammstein.de/blog/lang/en/
www.myspace.com/rammstein
Komentarai