Penktadienį “Šiuolaikinio meno centre” atsidarė keturių skirtingų autorių parodos – Coro Collective “Raidyno pamoka”, Kęstučio Grigaliūno “Mirties dienoraščiai”, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos “Meno sparnai”, Gintaro Makarevičiaus “Piešiniai”. Nors vietoj vyno buvo degustuojamas jogurtinis gėrimas (ne)tikrų meno sekėjų vis vien buvo apstu.
Tai natūralu, nes eksponuojamos parodos labai skirtingos:
„Raidyno pamoka“ – tai Vilniuje nufilmuotas muzikinis vaizdo klipas, kuriame sujungiamos šokio, muzikos ir architektūros istorijos. Šiame kūrinyje devintojo dešimtmečio afroamerikiečių subkultūra susiduria su sovietiniu modernizmu, kurio pastatų fone Coro Collective atlieka savąją vogue šokio versiją. Vogue yra labai stilizuotas modernus šokis, kuriame naudojamos siluetą pabrėžiančios fotomodelių bei „egiptietiskos“ pozos ir „kampuoti“, gimnastiniai kūno judesiai. Jo pavadinimas pasiskolintas iš Vogue žunalo, o pats šokis atsirado devintajame dešimtmetyje Niujorko gėjų ir transvestitų subkultūroje. Viena pagrindinių šios subkultūros sąlygų – nuolat rituališkai patvirtinamas įsitikinimas, kad asmuo gali tapti tuo, kuo įsivaizduoja esąs (kino žvaigžde, fotomodeliu ar niekuo neišsiskiriančia mokinuke), nes statusą visuomenėje didžia dalimi lemia išvaizda. Tokia logika – pavadinkime ją [i]vogue[/i] logika – buvo svarbi ir kuriant šį vaizdo klipą bei dainą. Jei asmuo gali transformuotis į raidę, tada tikėtina, kad ir raidė gali transformuotis į kažką kito, o pastatai gali būti (at)kuriami vadovaujantis ne techniniais brėžiniais, o muzikine partitūra, ar ne?
„Mirties dienoraščiai“ kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos (1940 06 15 – 1941 06 22): lenkus, lietuvius, rusus, totorius, žydus, nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.
Jau keleri metai Kęstučio Grigaliūno domėjimosi objektu yra represinių struktūrų naudojamas fotografavimo būdas, kai asmuo fotografuojamas vienu metu iš priekio ir iš šono. „Mirties dienoraščiuose“ menininko paieškų išeities tašku tapo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistas „Lietuvos gyventojų genocido I-asis tomas: 1939-1941“, kuriame suregistruoti 30461 asmenys, vienaip ar kitaip nukentėję nuo sovietinės okupacijos.
Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos paroda „Meno sparnai“ – kompleksiškas meno projektas, kuriame meno kūriniams suteikiamas ne visai toks vaidmuo, prie kokio esame pratę. Kęstutis Šapoka yra ne tik menininkas, bet ir aktyvus meno kritikas bei teoretikas, ir pastarieji jo užsiėmimai gali tapti parodos sumanymo raktu.
Žiūrovas itin išsamiai supažindinamas su šokių video kamerai serija, kurioje eksponuojamas 1996 m. Gintaro Šepučio darbas „Žodžių žaismas“ – šokis, sukurtas pagal meno kritiko ir poeto Alfonso Andriuškevičiaus eiles.
Pastarąjį dešimtmetį Gintaras Makarevičius yra žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas ir scenografas. Tačiau visus šiuos metus jis taip pat nepaliauja piešti. Tai spontaniška, jokių kūrybinių programų ir siekių nesusaistyta paralelinė veikla, kurią paskatina atsitiktiniai impulsai – noras atkartoti kasdienybėje matytą vaizdą, situaciją, sapną ar tiesiog atlikti fizinį piešimo veiksmą, kurio metu, laisvai vedžiojant ranką popieriuje, gimsta anoniminiai portretai, erotiniai vaizdai ir fantazijos, iškeliančios į paviršių įvairias fobijas.
Parodos bus eksponuojamos iki 2010 – 05 – 09.
Panaudota www.cac.lt informacija
Komentarai