Pavadinkim tai ne koncertu, o „vakaru su Sinickiu“. „Būrys apsvaigusių paauglių“ ir kolegos verslininkai į susitikimą su ex-Gravel lyderiu ateitų, jei gitaros jo rankose ir nebūtų – pakaktų aštraus liežuvio, įprastos egocentriškumo dozės ir meilės „Sienos“ publikai. Štai ką gali charizma.
Gitara buvo, netgi dvi. Antroji akustinė taip ir pragulėjo šalia Tomo visą koncertą, greta scenos partneriui paruoštos kėdės. Bet brolis Miroslavas koncertą stebėjo iš už baro ir nelipo į sceną, o etatinis „When There‘s Nothing Left“ grojikas Rokas koncerte nepasirodė. Tai buvo one man show, spektaklis su vienu aktoriumi, kuriam talkino nuolat jo brendžio stiklinę papildęs ir pats greičiau už patį Sinickį apsvaigęs barmenas.
Tomo muzika nepasikeitusi – G, C, D ir kiti elementarūs akordai ir kažkur jau girdėtos melodijos yra daugumos dainų pagrindas. Jis pats dėl to nekompleksuoja ir tyčia atkreipia dėmesį į muzikos neoriginalumą – pavyzdžiui skečinėje dainoje apie Nomedos gerumo akcijas panaudotą gitaros motyvą įvardijo kaip „nu*yzdintą iš Paškevičiaus“ („Tik aš žinau, kaip jį reikia panaudoti“, – pridėjo), o begrodamas „Aš išpjoviau tavo širdį“ vietoje priedainio užtraukė Christinos Aguileros „Ginnie in a Bottle“. Akordai juk tie patys.
Bandant vertinti objektyviai, reikia pripažinti, kad už visų pašnekesių tarp dainų slypi patobulėjęs vokalas ir didžiulis tikėjimas savo muzika. Pastarąjį T. Sinickis visada turėjo, nepameta ir dabar, kai į sceną ateina tik kartą per pusmetį, pasirodyti išskirtinai „Sienos“ publikai.
http://www.youtube.com/watch?v=Mx_caVirM8w
Repertuare atsiranda vis naujų lietuviškų dainų, neglostančių politikų ir kitų tėvynės mylėtojų širdžių, nors antrosios „Dek, parlamente“ nėra. Gal ir gerai. Kartais su dainų žodžiais ir atlikimu užsižaidžiama tiek, kad jos skamba tarsi parodijos („Anykščių vynas“…), bet kai matai publiką nuoširdžiai dainuojant kartu, jau nebesupranti kas yra rimta, o kas ne.
Sinickis galutinai tapo bardu? Galbūt, nors pats tokiu epitetu turbūt nebūtų patenkintas, jei jis apskritai kada nors kuo nors būna patenkintas. Kita vertus, kovo 6-osios vakarą muzikantas-artistas-verslininkas atrodė laimingas kaip niekada. Užuominos apie įvykusias vedybas ir tokių dainų kaip „Why Not Produce a Child“ atlikimas – ne be reikalo. Geltonosios žiniasklaidos gandai, kad tuoj pasaulį išvys mažas Sinickiukas, pasirodė beesą ne iš piršto laužti.
Klausytojams iš to nieko gero – tapęs tėvu Tomas į sceną turbūt grįš dar rečiau, nei kas pusmetį. Bet, drįstu spėti, grįš. Nes tokios akimirkos, kai baigęs koncertą atsistojusiems ir ovacijų negailintiems žiūrovams jis spaudžia rankas yra reikalingos tiek analogų Tomui neatrandančiai publikai, tiek pačiam vakaro kaltininkui. Laukiame kito koncerto, sakykime, lapkritį.
Foto autorius – Edvinas Greičius, o už video dėkui merginoms, filmuojančioms Tomą net po tokių komentarų jų atžvilgiu.
Komentarai