Paryžiaus galerijoje “GB Agency”, į kurią važiuoti tenka pakeitus kelis metro, nes ji su keliomis kitomis galerijomis norėjo, o gal vis dar bando sudaryti prestižinį meno kvartalą atokiau nuo centro, šį vakarą (kovo 28) atsidarė vilnietiškos galerijos “Tulips & Roses” paroda.
Čia sutikome rečiau ar dažniau šioje galerijoje eksponuojamas pavardes: Mac Adams, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Ryan Gander, Julius Koller, Juozas Laivys, Deimantas Narkevičius, Rosalind Nashashibi, Gintautas Trimakas. Pavardžių kartojimasis sukuria keistą trademark pastišą, nes priešingai nei mene įprasta, “Tulips & Roses” parodose skirtinga pavardė dažniausiai nereiškia skirtingo ir išskirtinio braižo. Dėl eksponuojamų darbų pobūdžio gali suabejoti, ar pavardė prie kūrinio reiškia, kad minimas asmuo tą kūrinį sukūrė, ar nurodė taip jį eksponuoti telefoniniu skambučiu. Tarkim, šiandien atidarytoje parodoje vienas menininkas pateikia du baltus plokščius kubus, kitas – kabantį smuiko raktą, trečias – vandens stiklinę, ir kažin ar nustebtum, jei vienas autorius pasirašytų kito autoriaus darbą. Užbėgdamas už akių pabrėžiu, jog tai nėra parodos kritika.
Vienas iš autorių, kurio darbo braižą visgi gali atskirti – Deimantas Narkevičius. Jo filmas “Matrioškos” (2005) dokumentiškai kalbina buvusias prostitutes. Jos pasakoja savo lietuviškas istorijas. Įdomu, kad skaičiau prancūziškus subtitrus, ir galbūt negirdėdamas lietuviškų balsų dėl parodos atidarymo keliamo triukšmo, buvau taip įtikintas pažįstamų aktorių vaidyba, kad patikėjau dėl jų liūdnos praeities. Viskas pasikeitė kai viena mergina pasakė: “tada mane nužudė ir išmetė į šiukšlių dėžę”. Pasijutau pagautas į matrioškos spąstus, suspaustas kažkur tarp dviejų jos sluoksnių.
Dažnai šiuolaikinio meno galerijoje meną paaiškina parodos lankstinukas. “Tulips & Roses” atveju visada gali paskaityti tam tikrą diskusiją ar temą, kuris užsuka tave žaismingam žvilgsniui į aplinkinius objektus. Trak trak trak, imi suktis ir ieškoti tų meno darbų, kurių buvimo vietos aiškiai nubraižytos žemėlapyje. Suradęs jauti pasitenkinimą – jie tikrai ten yra.
Šį kartą lankstinukas aptaria parodos pavadinimą – The Boy Who Cried Wolf (Lefty Loosey, Righty Tighty). Tekstą galima rasti čia: www.tulipsandroses.lt/. Tekstas aiškiai gina teisę į objektų vadinimą tam tikrais pavadinimais vardan linksmumo, o ne prasmės (arba, jei norit, reikšmės).
Komentarai