15-asis, jubiliejinis, „Kino pavasaris“ siūlo iš naujo atgimti kine. Per atidarymo ceremoniją iš tamsaus kino ekrano išplaukę gražuolių aktorių (Gretos Garbo, Marlene Dietrich, Sophios Loren, Audrey Hepburn, Ritos Hayworth, Sigourney Weaver, Angelinos Jolie, Sandros Bullock ir tunto kitų) veidai vilioja būtent taip ir padaryti. Gaila, festivalyje, jei neapsirinku, neišvysime nė vienos juostos su šiomis įstabiomis moterimis. Net legendinės prancūzų aktorės Fanny Ardant filmų retrospektyva kažkodėl pasišovė parodyti tik naujausius darbus su ja (daugelis vaidmenų netgi antraplaniai), užmaršty palikdama jos ir Truffaut duetą. Kaip ten bebūtų, „Kino pavasaris“ yra tikra didelė lietuviška kino šventė. O su šventėmis patys žinome, ką reikia daryti.
– Gediminas Kukta
Uždarymas
Po festivalio atidarymo slideshow su besikeičiančiais aktorių moterų veidais ekrane piktinęsi, kodėl tarp jų nebuvo parodytas nė vienas aktorius vyras, uždarymo ceremonijoje turėjo pralinksmėti – iškilmingą vakarą pradėjo Vivaldi garsais palydima visa aktorių vyrų portretų galerija su plačia George‘o Clooney šypsena finale. Gražu, bet ceremonijos vedėjas aktorius Andrius Bialobžeskis vis tiek apgailestavo. Mat jau kelinti metai iš eilės „L‘Oreal Paris“ kompanija ignoruoja lietuvius aktorius skelbdama geriausios lietuvių metų aktorės konkursą „Lietuvos kino žvaigždė“. Šį kartą grožėtis Riviera ir mindžioti raudonąjį Kanų festivalio kilimą važiuos Edita Užaitė. Neslėpdama jaudulio aktorė prisipažino, nieko reikšmingo kine dar nenuveikusi, bet pažadėjo tai padaryti ateityje.
Prisipažinsiu, mačiau tik du konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmus, tad pritarti ar papriekaištauti festivalio žiuri sprendimams negaliu. Žiuri pirmininkas, Berlyno kino festivalio atstovas Rytų ir Centrinei Europai, Nikolaj Nikitin (Vokietija), rusų aktorė Tatjana Liutajeva, žurnalo „Variety“ redaktorius Rytų Europai Nick Holdsworth (D. Britanija), prodiuseris Antoine Simkine (Prancūzija) ir kino operatorius Peter Suschitzky (D. Britanija) – kur lietuvių kino režisieriai, operatoriai ir kritikai? – išrinko geriausius iš geriausių.
…and the winners are:
Geriausias konkursinės programos filmas – „Rytų pjesės“ (rež. Kamen Kalev, Bulgarija/Švedija).
Specialus prizas už kūrybinį meistriškumą – „Užtarėjas“ (rež. Marek Najbrt, Čekija/Vokietija).
Specialus prizas už geriausią aktorių – Vlad Ivanov iš filmo „Policija, būdvardis“ (rež. Corneliu Porumboiu). Beje, žiuri sužavėjo ir antraplanis policijos viršininko vaidmuo.
Pirmą kartą teikiamas CICAE kino asociacijos apdovanojimas atiteko toms pačioms bulgariškoms „Rytų pjesėms“. Taip pat pirmą kartą teikiamą skatinamąjį prizą jaunam lietuvių kino režisieriui atsiėmė Maratas Sargsyanas už filmą „Lernavan“. Viena iš komisijos narių, kino kritikė Izolda Keidošiūtė pasidžiaugė filmo aukšta menine kokybe ir kultūra. Turim savąjį Sergejų Paradžanovą, pridūrė. Priminsiu, tai ne pirmas „Lernavan“ apdovanojimas: Serbijoje vykusiame tarptautiniame kino ir muzikos festivalyje „Kustendorf“ režisierius laimėjo spaudos žiuri bei „Bronzinio kiaušinio“ prizą.
Ir dar: žiūroviškiausias „Kino pavasario“ filmas – ne „Baltas kaspinas“, ne „Pranašas“, ne „Kontrolės ribos“, ne „Virtuvė sielai“. Tai japonų „Išėjusieji“.
– Gediminas Kukta
14 diena
Fausta – indėnų kilmės kaimo mergaitė. Kai jos mama dainuoja apie jų gyvenimo prievartą ir siaubą, Fausta bando pritarti, palengvindama motinos skausmą. Kai mama iškeliauja anapus, Fausta lieka viena – lūšnynuose, Limos priemiesčiuose. Iš nerimo ji apalpsta, ją nuveža į ligoninę. Jos dėdė gydytojui paaiškina, kad siaubingais metais mama pienu jai perdavė “liūdesio pieną”. Kad sutaupytų mamos laidotuvėms, Fausta ima dirbti tarnaite turtingo kompozitoriaus namuose. Kad dirbtų, Faustai reikia nugalėti baimę vaikščioti gatvėmis vienai. Pas kompozitorių Fausta ima dainuoti – kad išsilaisvintų nuo savo nerimo. Taip prasideda jos kova su “nerimo pienu”.
Vienas geriausių 2009-ųjų metų filmų, Claudia Llossa “Liūdesio pienas” laimėjo 2009-ųjų Berlyno auksinį lokį. Režisierė pripildo kadrus fantastiškomis kompozicijomis. Grafiniai žaidimai kadruose ir scenose, langai, atveriantys kadrus kadruose – tikra šventė akiai. Nors kiekvienas kadras – tiksli kompozicija, juos praturtina dar ir detalės. Ypač jomis pasižymi scenos lūšnynuose. Vestuvių vakarėlio fone matome smėlį transportuojančius laivus… Kita tema, sujungianti filmą – dainavimas. Faustos Quechua kalbos dainas, mąslias ir kartu tęsiančias istorijos pasakojimą, įdainavo Magaly Solier. Pagrindinė tema dailiai įrėmina Limą, lūšnynus ir kaimą. “Liūdesio pienas” nusipelnė būti rodomas ne tik festivalio publikai, bet ir paprastame repertuare.
– Tomas Tengmark (vertė Romas Zabarauskas)
Dar seansų:
2010-04-05 17:30 — Kauno k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-04-06 19:30 — k/c “Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
13 diena
Australietiškos „Palaimintosios“ – kol kas viena prasčiausių festivalio juostų, nors prieš eidamas girdėjau neblogai nuteikiančių atsiliepimų, pavyzdžiui, „jaudinanti istorija“, „gražus filmas“, „salė verkė“. Tai, ką pamačiau ekrane, greičiau priminė didaktišką edukacinį filmą apie socialines problemas. Į vieną krūvą surinktos visos stereotipinės, elementarios situacijos – vagiantys/valkataujantys/alkstantys vaikai, pedofilija, priklausomybė nuo azartinių žaidimų, prostitucija, rūkanti nėščia moteris, paaugliai vs. policija ir t.t. Šis problemų kondensatas dėliojamas stebėtinai teziškai. Pavyzdžiui, epizodas su nepažįstama močiute, rankose laikančia Karlo Markso „Kapitalą“ ir į jos namus įsilaužusiam paaugliui sakančia – „blogai būti alkanam, blogai būti neišsilavinusiam.“. Suprasčiau, jei tai būtų piktdžiugiška ironija (negalėjau susilaikyti nesijuokęs), bet perdėtai rimtas filmo tonas nubraukė ir tokią galimybę.
– Gediminas Kukta
Po sunkiasvorių filmų Fatih Akinas stebėtinai lengvai ir organiškai neria į komedijos žanrą ir puikiai jame jaučiasi. Tiesa, stiprios režisūrinės rankos valdomai „Virtuvei sielai“ kiek pritrūksta originalumo: daugelis bajerių atrodo atklydę iš pigių „amerikoniškų“ komedijų – lėkšti, nuvalkioti – bet Akinas kažkaip sugeba juos „apžaisti“, ir tu vėl juokiesi. Neslepiama režisieriaus meilė gimtajam Hamburgui, nostalgija pamirštoms, apleistoms miesto vietoms, kaip man atrodo, „įstato“ juostai antrą dugną ir vaduoja ją iš vienaplanės komedijos rėmų.
– Gediminas Kukta
http://www.youtube.com/watch?v=sog5qF9NNWI
12 diena
Kazachstaniečio Ermeko Tursunovo „Marti“, besisukanti „Atradimų“ programoje, jokiais atradimais – nei turinio, nei formos prasme – nepasižymi. Papasakoti meilės ir keršto istoriją be žodžių, tik murmesiais ir judesiais, ne jokia čia naujovė. Nuobodulio neatperka net įvairaus plauko egzotiški, pagoniški papročiai ir tradicijos, turėję, matyt, labai žavėti.
– Gediminas Kukta
11 diena
Michaelis Haneke nespalvotu „Baltu kaspinu“ nukelia žiūrovą į mažą Vokietijos kaimelį, kur pedantiškai išstudijuoja išsigimusią, patriarchalinę, Didžiojo Tėvo santvarką, atnešusią tik prievartą ir destrukciją. Aplinka man kažkuo priminė režisieriaus 1997 m. sukurtos Kafkos „Pilies“ ekranizacijos kaimo bendruomenę. Kafkiška atmosfera nesvetima ir naujausiam darbui. Haneke‘s objektyvų, pabrėžtinai distancinį, nesuinteresuotą vykstančių baisių įvykių atžvilgiu pasakojimo būdą matėme ir ankstesniuose darbuose, todėl tikėtis kažko naujo vargu ar buvo galima. Smurtas čia nematomas, vykstantis kažkur už kadro – tai bene vienintelis juostos „kitoniškumas“ (prisiminus žiaurią žmogžudystės sceną „Benio vaizdajuostėse“ ar atvirai provokacinius „Smagius žaidimėlius“). Žinoma, techniškai filmas tobulas: meistriškas operatoriaus darbas, fantasmagorišką atmosferą perteikiantis apšvietimas, scenografija, kostiumai ir t. t., bet kirba klausimas – ar tik Haneke nepaspekuliuoja tomis pačiomis temomis, motyvais – žiaurūs vaikai, pažeminta moteris (scena gydytojo kabinete su „Pianistės“ atgarsiais)? Kita vertus, kad autoriui rūpi vis iš naujo filosofiškai apmąstyti Blogio gimimo ir egzistavimo pasaulyje klausimus (keičiant geografiją, kultūrinį kontekstą) tiesiogiai įrodė JAV sukurta beveik identiška „Smagių žaidimėlių“ versija.
– Gediminas Kukta
http://www.youtube.com/watch?v=JUj9gDtA9HQ
Sergejaus Eizenšteino caras Ivanas, patalpintas ekspresyviose mizanscenose ir šešėlingose rūmų menėse, buvo didingas ir tikrai rūstus (ko verta vien jo barzda!). Pavelo Lungino caras Ivanas – pamišęs, niekšiškas, vienadantis karščiuojančių akių senukas, filmo pradžioje į žmonių minią žengiantis kiek linkstančiomis kojomis, nedrąsiai. Tiesa, vėliau jis teroriškai išnaikins dar didesnius būrius išdavikų ir finale apgailestaudamas murmės – „Kur mano liaudis?“. Šį dviveidį carą puikiai įkūnijo Piotras Mamonovas, matytas ir ankstesniame Lungino filme „Sala“. Deja, kad ir kaip meistriškai aktorius vaidintų, su kiekviena scena filmo dramaturgija bliūkšta, lieka tik „vaizdai ir žaidimai“. Pavyzdžiui, butaforinė, sentimentali scena su vargšus išdavikus talžančia meška ringe. Vožtels ji ir nekaltai našlaitei su Švč. Mergelės Marijos ikonėle rankose; suprask, Rusia (caras) pamynė šventumą ir nuėjo chaotiškais, destrukciniais šunkeliais. Pagrindinio juostos konflikto – caro ir metropolito Filipo idėjinės kovos – įtampą nuolat pertraukia didingos, bet neinformatyvios, tuštokos mūšių ar kruopščios kankinimų scenos. Jos įkyriai ardo nuoseklią dviejų veikėjų dramą ir „Carą“ bendrai daro padriką, dramaturgiškai kiek tuščiavidurį.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-31 17:45 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė (dalyvauja režisierius Pavelas Lunginas)
10 diena
Itališkos dramos „Mažylė“ dramaturginė intrigėlė paprasta – kaip baigsis mažos pamestinukės istorija: grįš motina jos pasiimti ar mergaitė liks pas ją radusią cirko artistų šeimyną. Režisieriai galiausiai „išduria“ žiūrovą, svarbu visai kas kita, t. y. mažų žmonių nūdiena šiandieninėje, ne blizgančioje, turistinėje, bet purvinoje priemiesčių Romoje. Filmo herojai – lyg iš ankstyvojo Fellini atklydę, bet jau spėję pavargti cirko artistai; todėl gyvena sėsliai, furgonėlyje. Bet pasirodo ne tik Fellini šmėkla. Pagrindinės raudonplaukės herojės sklaidomame laikraštyje išvysti Chaplino nuotrauką, ir tai tampa intertekstine citata, nurodančia, žinoma, į 1921 m. sukurtą „Mažylį“. Amžinojo valkatos vargų su rastu kūdikiu kartoti, manau, nereikia. Itališkiems veikėjams ilgainiui pajauti panašias simpatijas kaip ir legendinio komiko personažui. Gimęs Italijoje, vėliau kiek priblėsęs ir tapęs atgyvena, neorealizmas po truputį įgauna naujos jėgos ir spalvų. Tereikia prisiminti pernykštę „Gomorą“. Neorealistinė „Mažylė“ į aukštesnį lygį šios kinematografinės srovės nepakilėja, bet ir nesukompromituoja.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-31 19:00 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
Pasakojamasis, palyginti tradicinės dramaturgijos belgo Felixo van Groeningeno filmas „Nelaimėliai“ man kiek iškrito iš bendro festivalio konteksto, pratinančio žiūrovą prie snobiškai festivalinių, rafinuotos kino kalbos kūrinių. Matyt, „kaltas“ romanas, pagal kurį filmas ir sukurtas: literatūrinis pagrindas, kaip man atrodo, pakiša juostai koją ir daro ją sausoką (skamba paradoksaliai, prisiminus kokiais kiekiais filme vartojamas alkoholis). Tragikomedijos, coming of age ir socialinės dramos mišinys, palydimas pagrindinio veikėjo balso už kadro, nei raiškos, nei temų plotmėje nieko nauja nepasako.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-31 21:30 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
Įmantresnę kino kalbą išvydau prieš metus Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjusiame „Liūdesio piene“. Taupiais simboliais ir išdailintais kadrais (bet jie neerzina!) prabylama apie praeities žiaurumus ir dabarties traumas. Lyriška istorija liejasi kaip vientisa, nenutrūkstanti rauda. Jėga, kai taip.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-04-01 17:15 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
2010-04-05 17:30 — Kauno k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
9 diena
Mėgstu atvirai provokacinį, bet kokias konvencijas ir gero tono taisykles laužantį Toddo Solondzo humorą. Režisierius nesitaiksto su visuomenėje priimtomis normomis ir piktdžiugiškai šaiposi iš prisitaikėliško, paviršutiniško, „normalaus“ eilinių amerikiečių gyvenimo. Antrame filme pratęsdamas 1998 sukurtos „Laimės“ herojų gyvenimus, autorius kuria šmaikščią tų pačių temų ir problemų variaciją. Net „Gyvenimo karu metu“ pradžia identiška „Laimės“ įžangai, tik aktoriai skiriasi. Nevykėlė Džoja sėdi su vyru restorane ir verkšlenančiai lemena – „tai kartojasi, tai kažkoks déjà vu“. Tikrai, kaip ir ankstesnėje juostoje mylimasis ištraukia tokią pačią peleninę su išgraviruotu Džojos vardu ir bando atsiprašyti… Atsimenant situacijas iš ankstesnio kūrinio, darosi dar linksmiau; kaip buvo tiems, kurie nematė, sunku pasakyti. Nepatogaus, dirginančio komfortišką, apsimetėlišką amerikiečių pasaulėlį Solondzo humoro tėvynainiai dažnai nepriima, užtat likęs pasaulis nuoširdžiai kvatojasi (lietuviai santūriai tylėjo; solidarizuotis teko tik su vienu kitu prunkštelėjimu už nugaros) ir vadina režisierių „kultiniu“.
– Gediminas Kukta
http://www.youtube.com/watch?v=ZBKzHhtCTMM
Dar seansų:
2010-03-31 19:30 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
„Didysis upių žmogus“ aiškiai formuoja finalinę ekologinę išvadą – privalome išsaugoti Amazonės miškus. Visa tai žinoma ir taip. Iki tol stebėti nutrūktgalvio Martino Strelo namudiniu būdu nufilmuotą apoteozišką plaukimą Amazone, kurio metu herojus išlipa į krantą pasilabinti su vietiniais indėnais, didvyriškai išgeria alaus butelį, o pabaigoje beveik praranda sveiką protą (haliucinacijų scenos pasirodė priverstinai „išspaustos“) ne itin įdomu. Dokumentinės juostos neva aktualumas greičiau yra anachronizmas.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-28 18:15 — k/t “Skalvija”
2010-03-30 21:45 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
8 diena
Kosmosas tapo komercija, o turtingus užsieniečius paleidimui į orbitą ruošiantys rusai prarado didybę ir orumą. Taip sako vienas „Kosmoso turistų“ herojus, fotografas iš Norvegijos, į Kazachstano dykras atvykęs fiksuoti užsilikusių nostalgija dvelkiančių praeities artefaktų. Kažkur šalia milijonierė įgyvendina svajonę pakilti virš Žemės, vietiniai – iš to pasipelnyti. Skirtingas perspektyvas jungianti, kosminio garso takelio bei Arsenijaus Tarkovskio eilių lydima dokumentika man tapo tikru festivalio atradimu. Ir nebūtina šokiruoti ar priverstinai įrodinėti tiesą, užtenka mokėti pamatyti. Kad ir kaip patetiškai tai skamba.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-27 19:15 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-03-29 21:00 — k/t “Pasaka”, mažoji salė
Vėl filmas DVD formatu: įpusėjus dingo vaizdas, pabaigoje strigo spalvos. Liūdna, festivalis kaip tie rusai per tokius seansus praranda orumą. Jei ne iraniečio Bahman Ghobadi juostos „Ką žinote apie persų kates“ visai įtraukiantis veiksmas ar gražios dainos, būtų buvę nepakenčiama. Istoriją apie indie rock muzikos grupę, trokštančią išvykti koncertuoti į Londoną, keičia dokumentiškai nufilmuoti à la muzikiniai klipai iš Teherano gatvių. Režisieriaus politiškumas neerzina, kažkas juk turi garsiai išrėkti – laisvę vakarietiškai muzikai, laisvę saviraiškai! Įdomu ir nesuprantama – atvira maišto dvasia pulsuojantis kinematografinis pareiškimas suerzino mano beatodairiškai mėgstamą Abbas Kiarostami. Vyresniajai Irano režisierių kartai priklausantis Kiarostami po Ghobadi namuose surengtos peržiūros palankiai priėmė mokinio filmą, tačiau vėliau pradėjo viešai jį kritikuoti: kodėl buvo kurtas be vyriausybės žinios, kodėl režisierius paliko šalį ir pan. Niekada šalies nepalikau savo noru, buvau išvytas iš jos, atsikirto Ghobadi. Tokie iškilių režisierių apsižodžiavimai tik įrodo – Irane ne viskas gerai. O kurti panašų kiną yra gyvybiškai būtina.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-28 14:45 — k/t “Pasaka”, didžioji salė
7 diena
„Kino pavasaris“ beveik pasiekė viduriuką. Vieni nepatenkinti dėl rusiškai įgarsintų juostų, kiti – dėl DVD kopijų, vienus diena iš dienos sutinki tose pačiose salėse, su kitais persimeti dviem žodžiais tarp seansų, vieni po filmo tamsą palieka tylūs, kiti neiškentę bėga tik įpusėjus, dar kiti vangiai paploja, nors niekas nešvilpia, o galėtų! Lietuviško festivalio kasdienybė… Bet atėjęs į kino teatrą vėl išgirsti Ninos Simone „Sinnerman“ remiksą – ir šventiška nuotaika sugrįžta. Septintą šventės dieną pradėjau su Park Chan-Wooko „Troškuliu“. Nesu ištikimas korėjiečio kino gerbėjas, bet kaskart smalsu – kur dar nuves kūrėjo fantazija? Nevaldomo smurto estetika grožėjomės anksčiau, kraujo taip pat buvo. Įmantrūs kameros rakursai, ryškios spalvos, įvairaus plauko kraštutinumai (temų, stiliaus prasme) – irgi tapo meistro vizitine kortele. Lyg matyta, lyg kartojamasi. Moderniame trileryje suplakdamas medicininius eksperimentus, vampyrus, krikščionybę, amžiną Eroso/Tanato kovą ir kažkaip „cronenbergiškai“ rodydamas žmogaus kūną, režisierius vėl kalba didžiosiomis – Meilės, Keršto, Atgailos, Mirties – kategorijomis, nors vietomis užsimiršta – stilius dar ne viskas. Net šiais post-postmoderniais laikais, reikia tikėt.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-27 22:00 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
2010-03-29 21:30 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
Rutinos išvarginta moteris įšoka į aukštakulnius, užsideda juodą peruką, pasidažo raudonai lūpas ir, atrodydama ne ką prasčiau nei kokia Julia Maria Köhler Miškinio „Artimose šviesose“, patraukia į naktinį miestą liūdnai komiškoje dramoje iš Ispanijos „Moteris be pianino“. Toliau daugmaž nuspėjama – keistas nepažįstamasis, bastymasis po gatves/barus/viešbučius, lašelis jausmų ir finalas, kada herojė (žiūrovas irgi; bent jau to norėtų režisierius) supranta kažką svarbaus, esminio. Kad verta gyventi, nors ir dėl vienos įsimintinos gyvenimo nakties. Kad atsitiktinai sutikti žmonės gali tave pakeisti; jie tik ir gali, kai pagalvoji. Malonus, bet festivalio kontekste neišsiskiriantis darbas.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-27 17:15 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-04-01 18:15 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
6 diena
Kinas ir religija – nuo seno iššaukiantis daugiau ar mažiau provokacijos derinys. Tereikia prisiminti ar aklai kartoti Buñuelio, Bergmano ar Pasolinio pavardes. Šiandien, atrodytų, religija kine dažniau pasirodo tik kaip tuštoka pretenzija (kaip čia nepaminėsi „Antikristo“). Laimei, ne visada! „Kino pavasaryje“ rodomas minimalistinis, niuansuotai psichologinis Jessicos Hausner „Lurdas“ užduoda, bet neatsako į rimtus su tikėjimu, įtikėjimu, netikėjimu (kas irgi yra tikėjimas) susijusius klausimus. Skirtingai nei praeitais metais demonstruotas panašią temą gvildenęs ispaniškasis „Kamino“, pasišovęs žiūrovui sugromuliuoti siužetą, o neva netikėtą kąsnį palikęs finaliniam išrišimui. Ir ką, viskas, – atėjai, pamatei, pamiršai. Taškas. Kas nors paprieštarautų, mat „Kamino“ kažkaip stebuklingai laimėjo lietuvių žiūrovų simpatijas. Nuo subjektyvumo nepabėgsi: mėgstu neatsakytus klausimus, atviras filmų pabaigas ir minimalizmą, jei juo neužsižaidžiama. „Lurde“ – ne. Svarbūs klausimai formuojami ne perdėtai rimtu tonu, o su paslėpta šypsena ir itin taupiomis detalėmis. Žiūrovas atpalaiduojamas netikėčiausiose vietose: kaip nesijuoksi iš scenos, kuomet pamaldi piligrimė klausia kortomis lošiančių kunigų apie stebuklingą išgijimą, arba tikinčioji meldžiasi prie suvenyrų parduotuvės su Šv. Mergelės Marijos statulėlėmis. Dar geriau – šventoje vietoje kunigai skelia anekdotą apie Jėzų, Mariją ir Šventąją Dvasią. Anekdoto nekartosiu, teks nueiti į seansą. Kada Lurde stebuklą patyrusiai talentingosios Sylvios Testud herojei įteikiamas geriausios piligrimės apdovanojimas (Marijos statulėlė, aišku), o savanorė su dainininku užtraukia Carrisi „Felicita“ finale, sunkiai ištveri neplojęs.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-28 14:15 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
2010-04-02 17:30 — Kauno k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
Po dokumentinio „Mūsų viešo gyvenimo“ (seanso metu meldeisi, kad kas spūsteltų mute mygtuką) trokšti visiems laikams užlenkti Facebooko profilį, atsijungti nuo Skype, išjungti mobilųjį ir eiti su draugais gerti vyno po tiltu. Kadras po kadro beprotiškai lekia beprotiškas Josho Harisso pasaulis – nuo pirmos internetinės televizijos įkūrimo, modernias koncentracijos stovyklas primenančio undergroundinio realybės šou iki jo ir merginos gyvenimo tiesioginių transliacijų internetu. Viskas greitai, visko daug. Užtektinai atrodo jau įpusėjus filmui. Bet informacijos srautas katastrofiškai užkemša visas filmo kertes ir finale išspjauna tave iš salės. Matei, bet kas iš to? Nebent baisu paliko…
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-27 13:30 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-03-31 20:15 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
5 diena
Su Kanų festivalio žiuri prizą pelniusiu puikiai sustyguotu „Akvariumu“ britė Andrea Arnold patogiai įsiterpia kažkur tarp tėvynainio Keno Loacho ir brolių Dardenne‘ų. Socialinės dramos rekvizitai – pilki daugiabučių rajonai, neišvaizdžios gatvės, asociali šeima, niekam nerūpintys vaikai – rodomi be jokių skrupulų. Vietos ir laiko užuojautai ar sentimentams nėra (net nušauto širmo arklio nepamatome, tik kulkos skylę sunkvežimio lange). Kamerai įdėmiai sekiojant artumo nerandančią maištingą penkiolikmetę Miją (panašių juostų etalonas – herojų matyti iš labai arti) prieinama ir visai viltinga pabaiga. Ar motiną paliekanti Mija, ar finaliniame miške beklaidžiojanti Dardenne‘ų Lorna visgi optimistiškai teigia nuskriaustųjų ir pažemintųjų stoiškumą.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-25 21:45 — k/c “Forum Cinemas”, 10 ir 11 salės
2010-03-27 13:00 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
Visai neseniai kino Europa pradėjo šnabždėtis apie Naująją bangą, šįkart atsiritančią iš Rumunijos. Patys rumunai į tai žiūrėjo atsargiai. Tiesiog užtikrintai kūrė kiną apie neseną komunistinę praeitį – šokiruodami („4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos”) ar juokindami („12:08 į Rytus nuo Bukarešto“) pilnas sales. Pastarojo filmo režisierius Corneliu Porumboiu grįžo su sąmoninga ir ironiška, bet potekstėje, žinoma nuskambančia rimtai, istorija „Policija, būdvardis“, besisukančia konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Nors rodomi šie laikai (personažai pabrėžtinai maigo mobiliuosius), dar nesudilę sovietinės sistemos sraigteliai veikia nepriekaištingai. Protagonisto žodžių, jog likusioje Europoje už hašišo rūkymą į kalėjimus nebesodinama, mažai kas paiso. Išties, juoktis iš savęs dar niekam nepakenkė, įrodo rumunai, netgi atvirkščiai. Iš susireikšminusių lietuvių panosės šiai juostai nugvelbus pagrindinį prizą, tikrai nenustebsiu.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-26 21:30 — k/t “Pasaka”, didžioji salė
2010-03-31 19:00 — k/t “Pasaka”, didžioji salė
4 diena
Kaip žinia, suaugusiems iltiniai dantys nekrenta. Šis faktas tampa karčia izoliacijos metafora Giorgos Lanthimos sterilioje, šaltoje ir perversiškoje dramoje „Iltinis dantis“. Švelniai tariant keisti tėveliai toliau fiziškai ir morališkai kankins tris suaugusius vaikus, o pastarieji tikės: iškritus pirmam iltiniam dančiui galėsi palikti aukšta tvora juosiamus namus. Juosta nesiduoda vienareikšmiam paaiškinimui. Tai ir amžinų tėvų-vaikų santykių sutirštinta alegorija, ir kandi kritika prisitaikėliams buržujams, ir baisi šiandieninio pasaulio vizija, suskliausta mažoje erdvėje. Originalus darbas, šiek tiek su „hanekiškomis“ nuotaikomis, patvirtina – smurtas kine dažnai paveikesnis. Ypač netikėtas ir kankinančiai tylus. Pirmas palikęs įspūdį festivalio filmas. Ne paskutinis, tikiuosi.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-25 21:30 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-03-28 17:30 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-04-01 22:00 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
3 diena
Mada turi kažką, kas žmones labai nervina, sako „Vogue“ redaktorė Anna Wintour. Pati Anna visus nervina ne ką mažiau. „Rugsėjo numeris“ – šios ledinės damos portretas, režisieriaus specialiai priešinamas su nuoširdžia, malonia ir romantiška jos kolege Grace. Linksma, ironiška ir žiūroviška dokumentika patiks net nieko nekertantiems apie madą.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-21 11:00 — k/c “Forum Cinemas”, 10 ir 11 salės
2010-03-24 17:30 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
2010-03-28 11:45 — k/c “Forum Cinemas”, 10 ir 11 salės
http://www.youtube.com/watch?v=S9-bAwz9uWk
Quanan Wang filmas „Tujos vedybos“ 2006 m. Berlyne nukovė „Auksinį liūtą“, tuo įrodydamas, jog egzotika vis dar paperka dėmesį ir užsidirba simpatijas. Mongolijos stepėse neskubriai besirutuliojanti vienos šeimos gyvenimo istorija žavi kažkuo pirmapradžiu, savu, bet seniai užmirštu. Žodžiu, poezija.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-26 21:15 — k/t “Skalvija”
2010-03-28 11:15 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
Yra tokia knyga vaikams „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Čilės režisieriaus Alejandro Fernandez Almendras „Užmirštieji“, sakyčiau, puiki jos iliustracija. Močiutė pakelėje pardavinėja sūrius, mama dirba virėja ir prašo bendradarbių paskolinti pinigų, sūnus iš bendraklasio kaulija tetrio, senelis stato tvorelę dirvoj, ir visi yra savaip skriaudžiami ir baisiai nelaimingi žmonės. Stambiais planais varginanti juosta kelia gailestį, tik, deja, ne personažų atžvilgiu.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-23 21:30 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
2010-03-29 19:15 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
2010-04-01 21:15 — k/c “Forum Cinemas”, 4 salė
2 diena
„Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“. Susižavėjęs filmu „Namai“, prieš dešimt metų, dar būdamas studentas, Guillaume Coudray atvyko į Vilnių pas Šarūną Bartą, į jo studiją. Stebėti stebuklingo meno gimimo iš arti, pažinti Didįjį Autorių, dokumentiniame filme atvirai, neslepiant susižavėjimo ir kiek baugios pagarbos, vadinamą Dievu. Bet Bartas tik žmogus. Ir ne itin malonus ir sukalbamas, jei tikėsime filmo pradžioje prieš kamerą Coudray ištartais žodžiais: „Tai nepakenčiama: jei kas ir gali tave priversti pasijausti visišku nieku, tai būtent jis“. Paskui seka susinervinusio Barto monologas apie sunkų darbą su kūrybine grupe, režisieriaus kančios kelius; maždaug taip – „Kartais noriu nusipirkti šautuvą ir visus juos iššaudyti. Tikrai nesu pacifistas“. Štai tau ir žavėjimosi objektas! Užtat tikra, nesuvaidinta, atvira, nepagražinta. Aišku, to atvirumo, lengvos provokacijos norėjosi dar daugiau. Kita vertus, filmas pirmiausia ne apie Bartą, o apie Coudray – jauną vaikinuką, pasiryžusį įminti kūrėjo paslaptį. Jo pasakojimus rankinei savo kamerai („Bartas su manimi pradėjo keistai kalbėti. Ko dar galiu iš jo sulaukti?..) stebėti linksma ir įdomu. Išties, juk ne kiekvieno lietuvių režisieriaus paslaptį savo noru trokšta suprasti užsieniečiai. Bet Bartas išimtis. Bartas – Dievas.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-25 18:45 — k/t “Skalvija”
Paauglys Alistairas nužudė Džo brolį, tačiau iki šiol abu vyrai negali ramiai gyventi ir sau atleisti. Žudikas savaime suprantama, o štai Džo dėl to, jog motina visą gyvenimą jam, dar vaikui, prikaišiojo ir įteigė kaltę dėl vyresnio brolio mirties. Po dvidešimt penkerių metų abu vyrai turi susitikti à la britiškoje laidos „Atleisk“ versijoje ir amžiams viską išsiaiškinti – t. y. atleisti, atsiprašyti ir pan. Atrodytų, neblogas scenarijus. Deja, „Penkios minutės Rojaus“ stebina savo gana tiesmuku didaktiškumu. Tokio kino (literatūros taip pat) tradicija jau seniai užmaršty. Deja, kai kam dar reikia visa ko sukramtymo ir pateikimo ant lėkštutės. Filmas taip nuosekliai dėlioja akcentus ir taškus ant i, jog žiūrovui belieka tik nuobodžiauti.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-22 17:30 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-03-27 15:15 — k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
2010-03-31 19:15 — k/c “Forum Cinemas”, 10 ir 11 salės
Kauno kino festivalio publika jau kurį laiką kalba apie “Pranašą” po filmo premjeros Tarptautiniame Kauno Kino Festivalyje 2009 – malonu filmą dar kartą pamatyti Lietuvos kino teatruose. Jacques Audiard “Pranašas” triuškinančiai pasirodė ir prancūziškuose “Cezarių” apdovanojimuose.
Malik (aktorius Tahar Rahim) atvyksta į kalėjimą be jokių teisių ar įtakos. Jis atvyksta be nieko. Negirdime apie jo šeimą. Jis nemoka skaityti ar rašyti. Viskas, ką turi kišenėje – cigaretė, žiebtuvėlis ir sulamdytas 50 eurų banknotas. Lengvas taikinys Korsikos mafijos tinklui. Po žmogžudystės Malik įsipareigoja Korsikos mafijos vadui. Vis dėlto, Malik mokosi kalėjimo taisyklių, ima mokytis skaityti, ir svarbiausia, mokosi mafijos kalbos – tiek žodžių, tiek veiksmų.
Režisierius Jacques Audiard seka savo paskutiniu filmu “Mano širdis plakti nustojo”, kuris nagrinėjo tėvo-sūnaus santykius. Maliko santykiai su Korsikos mafijos bosu César Luciani (aktorius Niels Arestrup) panašesni į vado ir vergo ryšį. Jei tiksliau, César Luciani yra “anti-tėvas”.
Talentinga Audiard režisūra Malik ir César portretus tapo dinamiškai. Kai César ima pasikliauti savo “tarnu”, Malik jau rezga naujus planus už César nugaros. Jauno vyruko, sunkiai žiūrinčio kitiems į akis, išsivystymas į šaltakraujį nusikaltėlį primena jauną Al Pacino. Audiard, Rahim, ir visas “Pranašas” nusipelno didelio BRAVO!
– Tomas Tengmark (vertė Romas Zabarauskas)
Dar seansų: (Perspėjimas: girdėjome, jog filmas rodomas ne originalo, bet rusų kalba)
2010-03-22 22:00 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
2010-03-28 18:45 — k/t “Pasaka”, didžioji salė
2010-03-30 22:00 — k/c “Forum Cinemas”, didžioji salė
Atidarymas
Apie tokius filmus kaip atidarymo „Aš taip pat“ sakoma – „labai gyvenimiškas“. Ispanų režisierių Alvaro Pastor ir Antonio Naharro drama pusantros valandos moko tolerancijos ir meilės. Su lengvu humoru, neprikišama išmintimi, su šiek tiek kritikos visuomenės atžvilgiu ir puikia Lolos Dueñas, įkūnijančios laisvą, neatsakingą, kiek netvarkingą blondinę Laurą, kurią įsimyli Dauno sindromą turintis bendradarbis, vaidyba. Almodóvaras, iš kurio filmų aktorę geriausiai ir pažįstame, turėtų rimtai pagalvoti ir savo kitame darbe jai skirti pagrindinį vaidmenį. Spėju, po kiek laiko šią juostą prisiminsiu tik dėl jos.
– Gediminas Kukta
Dar seansų:
2010-03-22 19:30 — k/t “Pasaka”, didžioji salė
2010-03-25 17:15 — k/t “Pasaka”, mažoji salė
2010-03-27 14:00 — k/t “Pasaka”, didžioji salė
2010-04-03 19:00 — Kauno k/c “Forum Cinemas”, 3 salė
Jei dar nežinai, kur nueiti, pasikliauk 15 ORE.lt rekomendacijų: www.ore.lt/article.php?action=get&id=1020368
Komentarai