Tiesą pasakius, kai šeštadienį, balandžio šeštadienį Klaipėdoj eini per miestą ir staiga supranti, kad atėjo pavasaris ir gyvenimas vėl smarkiai atgauna formą, geras koncertas yra variantas geresnis už sėdėjimą namie. Net jei prie televizoriaus, kur irgi dainuoja. Geriau dar ir dėl to, kad pagaliau vėl progą save išgirst kolegom klaipėdiečiam suteikė grupė FLAER. Ir dęmn, jie vis dar veža.
“Per ilgai jau mes savo kamūrkėj prisisėdėjom”, – sako Adomas Stančikas, vis dar grupės poetas ir vokalistas, ant scenos užlipęs pora valandų vėliau nei parašyta programoj. Faktas lieka faktu – jei Klaipėdoj pagaliau kažkas turi vykti, vyksta vienu metu keliose vietose. Tokių paradoksų šešėly nukentėjo ir FLAERių publikos kiekis. Kita vertus – čia jau ne esminis dalykas, ypač tiems, kurie atėjo dėl FLAERių ir būtent dėl FLAERių. Tie nepabūgo ir fakto, kad vaje, nespėsiu į In Culto “Kurpiuos”, kai FLAER koncertą baigė apie 1val. nakties.
Ant scenos šįsyk jie buvo trise – be Adomo ir jo gitaros, šalia buvo kolega nuo pirmų žingsnių – būgnininkas Michailas Denisenko ir prieš kurį laiką oficialiai grupę palikusi bosistė Greta Medelytė. Sudėties pasikeitimai FLAERiams, šiaip ar taip, jau įprastas dalykas, su kuriuo tenka susitaikyti, ypač grupę matant ne taip dažnai, kaip galbūt norėtųsi. Tam, kad kompensuotų savo buvimo trūkumą, grupė prezentavosi ne tik scenoje, bet ir Roxy ekranuose, kur buvo rodomi toj pačioj užsėdėtoj studijoj nufilmuoti vaizdai. Tame tarpe ir “Morčiaus” vaizdo klipas, smagus ir nuteikiantis mintim, kad “hey, jie vis dar kieti”.
Šeštadienį FLAERiai pakoncertavo paprasčiausiai flaeriškai. Su teatrališka ironija, pakankamai elegantišku rokavumu ir ta pasiilgta savita druska. Nors tragiški įvykiai Lenkijoje grasino šiek tiek papilkinti esamą nuotaiką, atidavus tylią pagarbą, pagarba atiduota ir FLAER repertuarui. Su visais nesibaigiančiais šokoladų norėjimais, klykiančiom merginom ir rupūžėlom.
Viena priežasčių, kodėl komanda vėl sugrįžo į sceną, yra šviežiai išleistas demo albumas “Savaitė”, kuriame sudėti ištikimiems gerai žinomi ir prie širdies prilipę kūriniai. Ir visgi neatsibostantys, nes sveiko proto fanas neblogai nusiteikęs sulauks koncerto pabaigos, kad išgirstų “Rupūžėlą”, ar šiaip palinguos klausydamas apie gurkšnelį kavos be cukraus į veną. Tas pats nuoširdžiai rokavas paprastumas ir žodžiai, kurių ironiško poetiškumo verta pavydėt.
Ir tos pačios priežastys pamatyti FLAER gyvai išlieka. Nes Adomo garbanos vis gražesnės, o FLAER muzika kaip gurmaniškas tos išsvajotai kokybiškos lietuviškos muzikos skanėstas. Retai matomas ir su laiku vis labiau pribręstantis tapti kažkuo šiurpiai asmenišku. Norisi dar.
Komentarai