Pavasariui sudavus finalinį smūgį, leiblai bunda iš žiemos miego, krapšto akutes, jungia ausis ir leidžia, leidžia per žiemą sukauptas gėrybes. Kaip visada, trumpas, šįkart pavėluotas, žvilgsnis į kruopščiai rankomis atrinktą gėrį, kuris pasaulį išvydo daugiau mažiau kovą.
Ulrich Schnauss – Missing Deadlines: Selected Remixes (Rocket Girl)
Nobody’s Home sukasi mano grotuve, su tam tikrai tarpais, jau daugiau nei penkmetį ir visada užmeta tą svajingai grūzną melancholijos šypsnį ant veido ir sužądina drėgną gilumą akyse. Virtualiose rankose naujas kelniečio albumas su juostos grūduose paskendusia autobano vaivorykštę. Ulrich šį kartą į vieną vietą surinko rimtą krūvą remiksų ir kukliai numykė, kad praleidžia deadline’us. Kad nepasirodytų tik pasipūtėliškas snobas, beisvaikantis $, pridėjo, kad rinkinyje tik rinktiniai perdirbiniai. Po tokio tarpeilutinio šifravimo pakabinu savo ausis, lyg tai būtų paskutinė diena prieš pasaulio pradžią, ir spaudžiu tą knopkę.
Ulrich primėtė autografų per visą albumą. Banaliai kalbant, Schnauss lengvu sintezatoriaus potėpiu kiekvienam gabalui suteikė savitą skambesį, kurį galima atpąžint kaip šnausišką. Ir tai yra komplimentas. Bėda galbūt ta, kad vokiškas potepis su svajonės ir vienaragio euforijos elementais kiekvienam remikse… toks pats. Ir tai jau nėra komplimentas. Tada prieinam tą ypatingą pasirinkimų sankryžą. Ar tai revoliucija? Ne. Ar tai rinkinys tiems, kurie negali be Ulrich? Taip. Arba galima tiesiog apsisukt ir eit gert kakavos.
Lunz (Roedelius & Tim Story) – Lunz (Ulrich Schnauss Remix)
Goldfrapp – Head First (Mute)
Disko madingas jau ne pirmi metai, tad į disko-tekininkų vagoną, paskui Groove Armada, įšoko ir Goldfrapp. Tik jei vieni londoniečiai bando nuraut stogus šokiniu disko, tai kiti į albumą sukrovė lengvesnius, fotely pilnai klausomus, gabalus. Tų gabalų neprispaudė velniai žino kiek – viso labo 9. Meluočiau, jei sakyčiau, kad Goldfrapp taps mano visų laikų klausomiausiais. Nes tai tikrai būtų netiesa, bet energingo next, skip, exit, quit, help knopkių maigymo irgi nesukėlė. Rocket energinai įveda į albumą, pilną lengvučių, naivių sintezatoriais pypsėjimų, kiek gašliai prikimusio Goldfrapp vokalo ir reanimuotų 80-ųjų dvasios, tik be tų klaikių blizgučių ir lako kalnų. Titulinis įmontuotas tiesiai albumo bamboj – per patį vidury – 5 pozicijoj. O albumo pavakarius pranašauja I Wanna Life. Ir tai yra gražu. Ir man patinka. Iki kito naujo new best thing. Nors iš tikro Goldfrapp tiesiog gerai leidžia laiką. Iš tikro, gerai laiką leidžiu aš.
http://www.youtube.com/watch?v=QlY9brb35m4
Goldfrapp – I Wanna Life
She & Him – Volume Two (P-Vine, Merge, Double Six)
Su dainuojamąja poezija mano santykiai sunkūs. Vytautautas Kernagis yra vienintelis, kurio aš galiu klausytis be svetimos gėdos jausmo. Visi jaunieji ultra-megapoetų ir akustinės gitaros dariniai su savo pseudo-gudriais-intelektualiais-konceptualiais etc. žodžiais ir mintim mane varo iš proto. Gal tik Alina O. rodo klasę (Oh noes!). Tada prieinam prie užsienio kūrybos. Ir čia vienas iš tų pavyzdukų, kur jauniesiems hipsteriam smagu iki begalybės, o tokiem kaip aš dainos apie batukų spalvoj paslėptas reikšmes atrodo banaliai, negudriai ir naiviai. Ir, deja, tik tiek jaunas protas ir gali tetraukti. Jei Vytautas K. turi patirtį, tai jaunieji pseudo-intelektualiai – ne. Ir čia aš nekalbu, apie tūsų kiekį, perskaitytų knygų storumą, geras jų apžvalgas, suvartotų kristalų pobūdį ir kokybę. Tiesiog trūksta perspektyvus ir saviironijos. Svetimo savipasitenkinimo klausytis aš nesu linkęs. She & Him naujo tvarinio klausiau autobuse, nes buvau pasižadėjęs parašyt. Bet manęs nesužavėjo.
She & Him – Gonna Get Along Without You Now
The White Stripes – Under Great White Northern Lights (Third Man Records)
Balti dryžiai suprato, kad buvo visur išskyrus pas savo šiaurinius kaimynus (ne, ne estus) kanadiečius ir išsiruošė į a la Sigur Ros dokumentinį turą per visas kanadiečių valdomas teritorijas pramaišiui pro mažyčius, niekam išskyrus juos pačius, neįdomius miestukus ir sukėlė cunamį, grodami netikėtose vietose. Viską fiksavo juostoj ir sukarpę filmą – paleido visų džiaugsmų. Eventualiai, po to sekė OST. Nes filmo nežiūrėsi, gi, troleibuse važiuodamas darbukan. Ir tas OST iš esmės yra The White Stripes bestas tik surinktas iš Kanados gyvų pasirodymų. Vat. Kaip ir nieko mandro, bet The White Stripes gyvai visada yra tikrai kažkas.
The White Stripes – White Moon
Free Energy – Stuck On Nothing (DFA Records)
Nemokama energija už 9.99$ blogai išmoktas marketingines pamokas atperka savo jaunu entuziazmu, sportbačiu ant viršelio su prilipusia kramtoške ir dar gabalais. Bet dėl pastarųjų dviejų aš truputį meluoju. Sportbačių jau buvo, ir net pas mus, o dėl gabalų atskira šneka. Kai pasaulio garsus išjungia play knopkė, jų vietą pakeičia toks truputuką (nors iš tikro tai stipriai) garažinis gitarų pjaustymas, kažkiek MTV ta apimtim, kur paaugliukai eina iš proto dėl madingai neformalių gitaristų ir dar kažkiek ta apimtim, kad nežaidžia su sintezatoriais, o varo taip, kaip jiem patinka. Ir šiaip, kai groja jaunystė, gi maladiec!
Free Energy – Stuck on Nothing
Komentarai