Pamirškite „Kids“, „Electric Feel“ ir kitus mainstreamo numylėtus ir MGMT į viršūnę iškėlusius perliukus. Antrajame savo albume šiuolaikiniai hipiai atsisako savo populiariosios praeities ir neria giliai į revoliucinius laikus, kur jiems ir priklausė gimti. Jų „Sveikinimas“ skambės ir pradžiugins Sydą Barrettą, Marcą Bolaną bei kitas praeities šmėklas, bet ar tikrai nudžiugins gyvuosius?
Panašu, jog MGMT visiškai nebepatinka amplua, kurį jie gavo po pirmojo įrašo. Tai atrodo kiek keista, nors „Gossip Girl“ soundtrackai ar Sarkozy rinkiminė kampanija ir nėra pačios maloniausios vietos savo garsams girdėti, visa kita, kas sukosi jų debiute Oracular Spectacular neatrodė skirta plačiausioms masėms vartoti. Kad ir bene smagiausias jo epizodas „4th Dimension Transition”, spinduliavęs Bowiška dvasia ir narkotinėmis haliucinacijomis. Vis dėlto antrasis „Congratulations“ visiškai užsisklendžia savo senųjų herojų pasaulėlyje, net nebandydamas išlįsti į šiandienos šviesą.
Albumo skambesį galima perskaityti iš eilės verčiant visą 70-ųjų hipiško popso ir psichodelinio art-roko katalogą. Kartais tai Jefferson Airplane, pažadinti nuo siurrealistinės pagalvės, kartais iš Atlantidos atplukdytas Donovan, o kartais – drauge su disko rutuliu nukabintas Tiranozauras Rexas. Keisčiausia, jog trumpam užsimiršus, kartais galima supainioti, kurio laikmečio įrašą klausai.
Be abejo, MGMT yra per daug kūrybinga ir per prastai gyvai atrodanti grupė, jog neprirašytų studijoje ko nors įdomaus. Šauniausiai jų retro-psichodelikos formulė čia veikia lėtesniuose epizoduose, kaip kad akustinėje „I Found The Whistle“ ir bene lyriškiausioje jų karjeroje titulinėje baladėje, kuri uždaro įrašą ir tampa tarsi nuoroda į ateities kūryba. Šis tas kažko žadančio. Dėmesį atranda ir nepakartojamu falsetu įdainuota „Someone’s Missing“.
Prieš išleisdami Congratulations, MGMT teigė, jog duoda albumą be jokių hitų, kurį esą reikia klausyti vientisą, nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau per keletą metų sukaupę nemažą kiekį kūrybingų idėjų, grupė pasirinko keistą variantą mėtyti jas visur kaip papuola. Pavyzdžiui, net iki dvylikos minučių ištęsta „Siberian Breaks“ – tikrai turi savyje puikių atkarpų, bet kokio velnio reikėjo paversti ją tokios sudėtingos struktūros dariniu, kurį norint pasimėgauti reikia sukioti dalimis. Tokios painiavos čia galima rasti ir daugiau, trokštamo vientisumo tai tikrai neprideda.
Kartais siekis pakartoti ir pagerbti savo mokytojus įgauna ir kiek komišką atspalvį. Šlovinančiame „Brian Eno“ netyčia pasigirsta ir tiesa: „we‘re always one step behind him, he‘s Brian Eno“ – tai kam tada vytis? Juolab, kad ir muzikaliai tai pakankamai kreiva. Panašiai ir su nemokamai paleistu „Flash Delirium“, vietomis atrodo galinčiu pašviesti kelią zuikučiui iš Alisos stebuklų krašto, visgi galiausiai susimaunančiu dėl savo begalės skirtingų motyvų suverstų į vieną vietą.
Congratulations kerta antausį visiems fanams, girdėjusiems tik kelias populiariausias jų melodijas. Tačiau MGMT vietoj hitų nepasiūlo kažko kokybiškai naujo ir tiesiog murkdosi į savo idealus panašiuose garsuose. Nepaisant keleto sėkmingų epizodų, albumas yra pasimetęs ir netvarkingas, o kartu su atsinaujinimu nešasi ir nemažą nusivylimo dozę.
http://www.youtube.com/watch?v=ut8F6TaN-PA
Flash Delirium
ORE vertina 6 iš 10
Komentarai