Ėjo ežiukas per mišką ir meldėsi:
– Kad tik nepradėtų lyti, kad tik nepradėtų lyti…
Tikriausiai todėl, kad prieš tai prasidėjęs lietus dar nebuvo pasibaigęs.
Šįkart pašnekovę pasirinkau dėl visiškai subjektyvios priežasties – man labai patinka jos spalvoti darbeliai. O jei patinka nors vienam žmogui, būtinai atsiras kur nors ir kiti, kuriems patiks irgi. Gal iš tų kitų būsi ir tu.
Pastebėjau, jog Tavo darbuose daug ežiukų. Pati save vadini Viktė Ežiukas. Aš galvoju, jog čia slypi kažkokia istorija – teisingai?
Tikėjausi šito klausimo. Ilgai galvojau ką atsakyti. Ilga istorija yra: susijusi su vaikyste, ežiais, mano tėčiu, kuriam ežys perkando pirštą. Tėtis rodė man „žiūrėk, ežiukas geras, ežiukas geras, nekanda“. Stoviu ir žiūriu: ežys išsižioja, pirštas kabo, pilna kraujo. Po to atsitikimo tėtis man pradėjo anekdotus pasakoti apie ežį, kad ežiai yra gerai. Visur, kur gyvenau, po langu gyveno ir ežiai. Ten, kur gyvenu dabar, jų yra net du – kiekvieną vasaros naktį jie pūškuoja po langais. O ir pati kartais jaučiuosi kaip tas ežiukas iš anekdotų – nevykėlis ir su savotišku pasaulio suvokimu.
Pakalbėkime apie Tavo piešinius: man jie labai patinka, bet, manau, kai kurie juos gali pavadinti nerimtais. Ar jie ir yra nerimti?
Ketvirtame kurse, kai kūriau Klaipėdos lėlių teatro vizualinį stilių, man prilipo etiketė, kad kuriu vaikams. Nuo to laiko, kai tik ką nors nupiešiu, visi svarsto „ar vaikams nebus baisu, ar jie neišsigąs“. Aš nekuriu tik vaikams. Kuriu tai, kas man patinka, o kaip kitiems atrodo – rimta ar nerimta – man tas pats. Piešimas man kaip terapija, kartais kaip dienoraštis. Jei mano pasaulis šiandien šiltas ir spalvingas, toks ir piešinys, personažas. Nieko blogo, jei viskas pikta ir baisu. Daugeliui tai nepatinka, jiems reikia begalės šypsenų, šviesių spalvų, teigiamų emocijų.
Darbai tapo liūdnesni?
Ne. Dabar atsirado daugiau emocijų – ne tik saulė, geltona, rožinė, žydra ir visi labai laimingi, apvaliom akytėm. Iš kur atsiranda piešinys? Iš tavo emocijų, nuotykių, išgyvenimų. Kas sėdi eilėraščius rašo, o aš sėdžiu ir paišau. Personažai nėra visą laiką laimingi ar visą laiką liūdni – visokių būna. Kartais atsiverti pora piešinių, kurie skirtingais periodais nupiešti – jie labai skiriasi. Dar priklauso nuo to, kam darai tuos piešinius – jei yra užsakymai vaikams, tai ir darai tokius, na žinai… (juokiasi).
Apskritai kūrybą galima skirstyti į rimtą ir nerimtą?
Ne. Aišku, visokios tos kūrybos būna, bet jei darai kažką nusiteikęs rimtai padaryti, turi motyvaciją, tai tau bus rimta. Man atrodo, viskas yra pagrįsta – kodėl tu tai darai? Ir jei žinai, kodėl – tai nėra nerimta.
Tavo piešiniai man visada primena animaciją – atrodo, personažai tuoj ims ir pradės judėti. Tau patinka animacija? Dėl to Tavo braižas būtent šitoks?
Visą laiką svajojau studijuoti animaciją. Galbūt juokinga priežastis, bet animacijoje tu lyg DIEVAS – sukuri pasaulį, personažus, situacijas, viską valdai (juokiasi). Net nufilmuot tiek negali, kiek gali išreikšti animacija – tai mane žavi. Kodėl taip piešiu? Nes nemoku piešt (juokiasi). Studijavau dizainą. Iš pradžių džiaugiaus, jog piešti nereikia, o paskui supratau, kad man tik piešti ir tereikia. Specialybės perspektyvos – sėdėt nuo ryto iki vakaro biure prie kompiuterio su grafinėm programom – manęs nežavi. O ir didžia dizainere, kuriančia firmoms vizualinius stilius, tapti nenoriu – man tai nė kiek neįdomu. Aišku, kartais tenka imtis darbų „pagal specialybę“, bet man maloniau prisigalvot visokių nesąmonių, keverzoti, papaišyti, o vėliau iš to kažką rimtesnio padaryti
Tapyti moki?
Moku nemoku – tapau. Patinka.
Beveik visi personažai yra labai dinamiški – iš kur jie?
Kartais iš daiktų, pavyzdžiui, paišai puodelį, neišeina, todėl padarai kažką kitą. Nežinau, man atrodo, turiu gana lakią fantaziją, gal net per lakią. Dažnai tiesiog atsisėdu, kažkas ateina į galvą ir nupaišau – nėra jokių realių dalykų. Turiu milijoną tokių personažų…
Kaip yra su fantazija: turi ją arba neturi? O gal galima gauti jos?
Mano nuomone, turi ją lavinti: knygos, filmai, sapnai, svajonės… Vien domėjimasis kažkuo lavina fantaziją. Manau, nėra žmonių be fantazijos. Eiliniai paprasti žmogeliai (namai – darbas, darbas – namai) gal tiesiog nesusimąsto, jog galėtų kurti. Tačiau jeigu jie praranda darbą, susigalvoja kažką veikti, atranda tos fantazijos.
Turi itin mėgstamų menininkų, kuriais žaviesi, kurie Tave įkvepia?
Jų yra labai daug ir labai įvairių, jie nuolat keičiasi. Labiausiai „įstrigę“: Jean-Michel Basquiat, Os Gemeos, Michel Gondry filmai, Yuri Norshtein animacija rūke, Janosch, Sylvain Chomet, Ivan Maximov animacija, Rene Magritte dėdės su katiliukais, Tom Waits dainos ir personažai…
Kas Tau, kaip kūrėjai, ypač svarbu? Be ko negalėtum gyventi?
Labiausiai įkvepia kelionės, judesys, nauji žmonės, jų keistos istorijos ar kvaili svaičiojimai, nemiga, nusišnekėjimai, vakarai su draugais ar vakarai su savimi, pasivaikščiojimai su šunimi, nervai, pykčiai, juokas, saldumynai, kitų žmonių kūryba ir bandymas ją suprasti, filmai filmai filmai, knygos ir viskas iki begalybės. Manau, neįmanoma nuolat gauti iš vieno dalyko įkvėpimo. Jei taip būtų, tada būtų gan lengva su tom mūzom (juokiasi).
Nuo pat mažų dienų turėjai polinkį į vizualųjį meną?
Taip. Pradėjau nuo tapetų, baldų…
Ar priklausei tiems motyvuotiems vaikams, kurie nuo pat mažų dienų žino, kuo bus užaugę?
Ne. Aš gal iki 5 klasės, sakydavau, jog būsiu veterinarė. O paskui šiurpinau senelius, nes sakydavau, jog darysiu tatuiruotes. Paskui kažkaip pradėjau piešti – sugalvojau, jog norint daryti tatuiruotes reikia mokėt piešti.
Ant namų sienų, tvorų, medžių, durų, suoliukų mačiau prilipintų didelių ir mažų ežiukų. Vardan ko juos lipdai?
Pradžia buvo mano vienos draugės gimtadienis. Aš norėjau draugę pasveikinti ir žinojau kelią, kuriuo ji eina namo. Ji piešdavo katinus, o aš ežius visada piešdavau. Padariau tokį didelį ežį ir užrašiau: „Su gimtadieniu, katine“. Pakabinau tokiam skersgatvy, pro kurį ji eidavo namo. Vakare ji skambina man ir sako: „Aš mačiau, ačiū!“. Nuo tada ir prasidėjo visokie „kabinimai“: jinai katiną – aš ežį, jnai katiną – aš ežį… Paskui katinai persikraustė į Vilnių, o ežiai liko Klaipėdoj. Visada ji man parašo: „Na, kaip? Paklijavai ką nors, palipdinai?“.
Kalta sena tradicija?
Ne tik tradicija. Juk daug įdomiau, kai eini gatve ir ant kokios pilkos sienos ar visiškai netikėtoj vietoj pamatai kokį nors personažą ar linksmą nesąmonę. Mamai pakeliui į darbą priklijavau: „Labas rytas, mama“. Mane žavi visas tas street art, kartais gatvė gali būti įdomiausia galerija.
Kuo save vadini?
Greičiausiai iliustratore, bet tikrai ne dizainere.
Mačiau facebook`e Tavo puslapį „Tralialia Design“. Kokių turi argumentų, jog rankdarbiai yra menas?
Čia ir vėl galima pradėti atsibodusią diskusiją, kas yra menas, o kas – ne. Man rankdarbiai – menas. Aišku, rankdarbiai rankdarbiams nelygu. Jei tu iš žurnalo pagal brėžinį tobulai nuneri servetėlę su gėlytėm ir meškiukais, gal tai labiau amatas? Manau, viskas priklauso nuo to, kiek įdedi kūrybos, fantazijos, kokią turi idėją. Jei idėja yra gera, tik pasirinkimo dalykas, kokiomis priemonėmis ją atskleisi.
Turi pridariusi ženkliukų iš butelių kamštelių. Tau artima ekologija?
Labai artima – vien dėl draugų radikalų (juokiasi). Taip, tie ženkliukai perdirbti, bet pernelyg to neakcentuoju. Mano kūryboje ekologijos idėjos gal nepasireiškia itin daug, bet kartais smagu iš šiukšlių pridaryti visokių nesąmonių.
Kur pritaikai savo kūrybiškumą, darbuojies kur nors?
Dirbu su Klaipėdos lėlių teatru. Viskas prasidėjo, kai reikėjo sukurti plakatą, paskui dizaino stilių teatrui… Po to atsirado draugai, kurie įkūrė klounų studiją, po to dar kas nors iš teatralų paprašo kokio plakato ir panašiai. Labai dažnai užsakymai yra susiję su teatru. Šiuo metu iliustruoju knygutę vaikams. Deja (juokiasi).
Kodėl „deja“?
Aš norėčiau turėt užsakymų, susijusių ne tik su vaikais – tada esi mažiau apribotas. Būtina, kad vaikai neišsigąstų, jog būtų eilinį kartą šviesu, gražu ir visi šypsotųsi. Tarkim, istorijoje, tarp visų laimingų padarų, yra vienas piktas ir niurzgantis, tu jį nupaišai tokį, nors ir mažytį, kamputyje… Blogai, nes vaikams bus baisu. Geriau piešti jį linksmą, išsišiepusį. Nepatinka man, kad suaugusieji bando vaikus apsaugoti nuo piktesnės veido išraiškos ar tamsesnės spalvos. Lyg jie nejaustų ir nemąstytų. Taip, gal vieniems reikia vien geltonų ir besišypsančių personažų, bet juk vaikų, kaip ir suaugusiųjų, būna visokių. Vieniems patinka Žiedų valdovas, kitiems – Fredis Kriugeris, o treti, nors ir „užaugę“, skaito knygas tik su paveiksliukais.
Papasakok apie savo gyvenimą Londone – ką ten veikei?
Išvažiuodama galvojau: „O, bus gerai, ten nieko nepažįstu, užsidarysiu savo kambary, nebus pagundų kur nors išeiti ir galėsiu piešti piešti piešti“. Iš pradžių buvo gerai. Maniau, pabaigsiu savo animacinį filmuką, kurį esu pradėjusi, bet išėjo kitaip. Pasirodo, nuo tinginystės nepabėgsi. Londonas yra gerai tuo, jog ten vyksta daug nemokamų parodų, įvairių renginių – džiaugiuosi, kad labai daug pamačiau. Taip pat veikia daugybė meninių turgelių, yra galimybė daryti kažką savo, iš to pragyventi. Be to, beveik kas savaitę vyksta filmų festivaliai, peržiūros – veikti tikrai yra ką, bet kažkodėl grįžau.
Esi iš nedaugelio, kurie, grįžę iš svetur, vis tiek nori likti Lietuvoje?
Net pati negaliu atsakyti į šitą klausimą. Grįžau mėnesiui (Kalėdoms, Naujiesiems metams) ir turėjau važiuoti atgal, bet tebeesu čia. Čia yra mano namai, aš čia ir jaučiuosi kaip namie, čia yra gamta, jūra, o ir veiklos pakanka.
Turi kokią nors ypatingą pasaulio suvokimo teoriją?
Turiu vienintelę teoriją, tik nežinau kaip ją pavadinti: „Viskas, kas yra, yra tik į gera“. Nieko nebūna be reikalo. Jei atsitinka kažkas blogo – turi iš to padaryti išvadas.
Koks būtų Tavo svajonių darbas?
Mano svajonių darbas – nedirbti! O jei rimtai, tai kažkoks protingas dėdė yra gerai pasakęs: „Dirbk mylimą darbą ir nesijaus, kad dirbi“. Tiesiog daryt tai, kas tuo metu patinka, žavi ir už tai gaut pinigų. Manau, čia visų tokia svajonė.
Universitetas reikalingas mokantis kūrybinių dalykų?
Manau, tai priklauso nuo žmogaus: vieniems jis duoda pagrindus, kitiems – nieko. Priklauso nuo to, ką pats pasiimsi. Kadangi aš esu tinginė, universitetas su savo peržiūrom ir atsiskaitymo terminais man buvo tarsi „spyris į užpakalį“, priverčiantis judėti pirmyn. Aišku, universitetas universitetui nelygu. Pamačiusi mokslų kokybę užsienyje, Lietuvoje tikrai mokytis nebenorėčiau.
Kokie įspūdžiai po pirmosios, nors ir mažytės asmeninės parodos?
Geri. Buvo truputį baisu, bet atėjo daug draugų, buvo smagu. Gal būtų buvę įdomiau, jei būtų atėję įvairesnių žmonių, kurie nežino, ką darau. Pavyzdžiui, iš vieno išgirdau, kad jam čia „pragaro vartai atsivėrė, baisu“, iš kito, pamačiusio ženkliukus, gavau komplimentą „pagarba, dirbi ir su metalu“. Įdomu buvo pasiklausyti, linksma.
Turi gyvenimo tikslą?
Taip (juokiasi). O jei rimtai, jis ne toks konkretus, nes tada baisu, kas bus, jei jį pasieksiu. Reiks galvot naują? Juk tik vieną tikslą gali turėt – GYVENIMO tikslą? Net nebandau jo įvardint. Esmė – gyventi taip, kad pats džiaugtumeisi, daryti tai, kas tave džiugina. O jei džiugina ir dar ką nors – iš vis gerai.
www.flickr.com/tralialia
www.facebook.com/?ref=home#!/pages/tRaliaLia-dEsign/212524183183?ref=ts
Komentarai